Čia yra knyga, kurioje neturėtų derėti niekas: nei kalbos maniera, nei tai, ką sumąstė veikėjai, nei tai, kas vyksta ir kaip vyksta. Pradžioje net apima jausmas, tarsi kažkas paėmė intriguojančią istoriją ir įmetė ją į laikmetį, ištrauktą burtų keliu. O po to… o po to įvyksta nenuspėjami dalykai ir visa istorija suskamba. Ir suskamba taip, kad pabaigoje glaudi knygą prie širdies ir norisi atsidusti: pajautus meilę ir rūpestį veikėjams nesinori jos pilnai paleisti.
Sirakūzai. 412m. prieš Kristų. Tūkstančiai atėniečių įkalinti slėnyje tarp uolų. Ir du neturintys ką veikti draugai Gelonas ir Lampas sumąsto, kad nori pastatyti „Medėją“ ir „Trojietes“. Ir taip, vaidinti spektaklyje, pagal planą, turės būtent atėniečiai kaliniai. Meilė menui suvienija priešus ir iš tiesų ima rodytis, kad planas gali pavykti. Tačiau kokia to kaina?
Pradėsiu nuo to, kad ši knyga pradžioje gali trikdyti. Lyg „Pietinia Kronikas“ būtų nusikėlę į laikus prieš Kristų… ir keiksmažodžių čia aptikau, ir frazių, dėl kurių krizenau, nes viskas be galo šiuolaikiška. O tada susimąsčiau: na negi tikrai vyrai tais laikais nekalbėjo apie kiaušus ir viską dėstė hegzametru? Spėju, kad ne. Kai šitai supratau ir pagavau kampą tame, kokie kontrastai čia autoriaus sukurti, skaityti darėsi vis įdomiau. Lampas ir Gelonas – abu palaida bala, tačiau sugeba padaryti tai, kas iš pirmo žvilgsnio rodosi neįmanoma.
Šitas romanas man dar ir dar kartą įrodė seniai žinomą tiesą: žmonėms menas yra reikalingas. O suvis reikalingiausias būtent tada, kai, atrodo, nieko kito gražaus ir gero pasaulyje nebėra likę. Čia kaliniai, sukaustyti grandinėmis ryžosi dalyvauti avantiūroje, suorganizuotoje priešų, nes jiems tiesiog patiko teatras, menas, poezija, kūryba. Be to, statomi spektakliai juk atvaizdavo jų kultūrą, jų identitetą, tad bent toms kelioms savaitėms jie turėjo galimybę pasijusti lyg grįžę namo – į Graikiją.
Šioje knygoje aprėpta be galo daug įvairių temų. Ir meilės yra, ir brolystės, ir karo realybės. Tačiau čia pirmuoju smuiku groja menas. Kaliniai noriai įsitraukia į atrankas, repeticijas, į kūrybos niuansus ir nenuleidžia rankų iki pat pabaigos.
Nejaučiu poreikio plėstis apie romano pabaigą. Ji man tiko, nes pasirodė reali. Atvaizdavo, kokie iš tiesų gali būti tamsūs, prietaringi ir pavojingi žmonės. Ypač prieš tuos, kurie niekaip negali apsiginti. Iš pradžių atrodžiusi linksma knyga tokia nebeatrodo dabar. Romano siužetą būtų galima perkelti į bet kurį frontą ir visur, manyčiau, įvyktų panašūs dalykai. Tokia žmogaus prigimtis. Ir tik tie, kurie tai prigimčiai nors kiek pasipriešina, ta mažuma ir užtikrina, kad pasaulis, menas ir laisvė ir toliau klestėtų. Kontrastinga knyga. Ir juokiausi, ir graudinausi. Kartais taip nutikdavo ir kone vienu metu. Kitoks romanas, tačiau drįstu jį rekomenduoti, ypač tiems, kam patinka kiek kitokia, išraiškingesnė literatūra.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
