Vis dažniau susimąstau. Gyvenime, norint vairuoti, reikia pereiti vairavimo kursus ir išsilaikyti teises. Norint dirbti kokį nors atsakingesnį darbą – reikia mokslų, pažymų, kvalifikacijos. Prieš veikdamas vieną ar kitą veiklą turi įrodyti, kad turi pagrindą po kojomis. Nenoriu kurti distopijų, tačiau nepaleidžia mintis, kad būtų visai neblogai, jei prieš tampant tėvais žmonėms vis tik reikėtų „vairavimo kursų“ ir egzamino. Pasaulyje būtų kur kas mažiau traumuotų žmonių. Bet čia tik mano fantazijos. Ir juokingiausia, kad jos skaudžiai kertasi su dabar antraštėse rėkiančiomis „problemomis“. Kodėl apie tai kalbu? Nes tėvai, tokie, apie kokius pasakojama šioje istorijoje nieku gyvu neturėjo tėvais tapti. Niekaip.
Be proto liūdna knyga, pasakojanti apie šeimą, kurios vairą sukioja sadistė mama Šelė, o ant galinės sėdynės įsitaisiusios trys dukros ir įsūnis. Tęsiu vairavimo metaforas, kol tėvas keleivio pusėje parpia nemato, kaip Šelė visus nuolat tyčia stato į pavojų ir kankina. Istorija siaubinga, tragiška. Esu skaičiusi ar žiūrėjusi dokumentiką apie panašias, tačiau ir ši verta dėmesio. Ypač dėl vaikų ryšio.
Skaitydama tokias knygas vis mąstau – na kodėl jūs nebėgate? Kodėl nesigelbėjate? Nuolat pamirštu, kaip gerai veikia manipuliacijos ir gąsdinimai. Kai tavąją realybę susuka taip, kad net nesuvoki, jog taip gyventi (egzistuoti) nėra normalu. Kita vertus, kaip tu gali žinoti, kas yra normalu, kuomet niekada to nematei? Nenoriu ir neplanuoju aprašyti žiaurumų, kuriuos šioje istorijoje turėjo pergyventi visi vaikai, bet patikėkite – čia ne kartą buvo peržengtos bet kokios sveiko proto ribos.
Man ko gero labiausiai įstrigo vieta, kurioje viena iš mergaičių džiaugėsi, jog ją uždarė kambaryje kone visai vasarai. Nes tada bent jau nekankina. Ir šita vieta turėtų daug ką paaiškinti apie ten buvusią situaciją. Rašytojas išmoningai dalinasi informacija. Viskas kraupu, tačiau be detalių, nuo kurių norėtųsi gūžtis. Tačiau dauguma vietų kraupios ir paveikia emociškai. Akligatvis po akligatvio. Absoliuti nemeilė savo vaikams, nuolatinė kančia. Sakyčiau, lyg pragaro namai, kur ne vienas iš čia gyvenusių vaikų buvo pagalvojęs, kad geriau jau mirti, nei taip gyventi.
Labai įdomi nusikaltimų studija. Geros įžvalgos. Skaičiau tarsi romaną ir vis turėdavau sau priminti, kad ši istorija, kad ir kokia baisi bebūtų, yra tikra. Priminė ir Ruby Franke bylą, kurią gana nuosekliai sekiau. Rekomenduoju pasidomėti, jei patinka tokios istorijos.
Leidyklos dovana.
