Man dažnai skauda. Skauda skaitant tokias knygas, skauda matant visuomenės pyktį, nukreiptą į kažką, kas jų dažnai net neliečia. Skauda, kuomet kiti, matydami kitų žmonių pasirinkimus ar gyvenimo posūkius, nusprendžia, kad turi teisę teisti, kritikuoti, matuoti jų moralės skalę ar pridėję matlankį tikrinti „tobulumo“ kampus bei jų laipsnius. Kartais tiesiog norisi imti ir išrėkti: na ar jums dėl to kas nors keičiasi? Bet ne, esu beprarandanti viltį šioje situacijoje, imu susitaikyti, kad vieni žmonės yra tiesiog tamseni, nei kiti. O mano vidiniame pasaulyje šitai yra nepaprastai liūdna žinia.
Sirilas gyvena su įtėviais, kurie yra tarsi jo kambariokai. Jie aprūpina vaiką fiziškai – maistas, stogas virš galvos. Tačiau jokio emocinio ryšio nesukuria. Tėvas (patėvis) net tiesiai šviesiai pasako, jog jis ne Eiveris. O motina… motina paskendusi dūmuose ir romanų rašyme. Sirilas tėvus vadina vardais ir rankioja bet kokius meilės ar rūpesčio trupinius tarsi praalkęs apleisto parko balandis. Vieną dieną Sirilo gyvenimas apsiverčia, kai jis susipažįsta su Džulianu Vudbrydu. Romane keliaujame per visą Sirilo gyvenimą, jo pakilimus, nuopuolius ir paieškas. Tikrosios mamos, savęs, atsakymų.
Dar vienas romanas, kuris įsiurbia. Pamilau Sirilą, jo naivumą, tikėjimą dalykais ir pasitikėjimą žmonėmis ten, kur to pasitikėjimo nė negalėjo būti. Vis mąsčiau, kaip žmogus, augęs be meilės ir tikro rūpesčio sugebėjo išaugti į tokį rūpestingą jaunuolį, vėliau vyrą? Bet spėju, taip nutinka dažnai. Negavę šių dalykų vaikystėje bandome tai suteikti kitiems būdais, kuriuos išmokstame stebėdami kitus, bandydami kopijuoti, klysdami. Taip ir Sirilas – vienus skaudino, kitiems padėjo, dar kitus mylėjo. O jei jau mylėjo, tai nespaudė stabdžių ir atidavė visą save.
Romane buvo kelios akimirkos, kai sustojau. Sustojo laikas, rodyklė pakibo, likau šoke. Kažkodėl esu linkusi tikėti, kad autorius nenorėjo čia skaitytojo priversti aiktelti… tiesiog – toks jau yra gyvenimas. Kartais mes nustembame; susiveda galai, sukrenta dėlionės detalės į vietas ir dar pamąstome: kaip aš viso šito nemačiau tiek daug metų? Tokie suvokimai transformuoja. Jie atneša aiškumą, atsakymus ir nenusakomo svorio kaltę. Klausimus apie tai, kas būtų, jeigu būtų. Ką aš galėjau pakeisti? Kodėl viso to nemačiau? Ką būčiau dariusi kitaip? Viduje, savaime suprantama, žinome, kad su likimu nesiderama. Kad dažnai viskas vyksta taip, kaip turi įvykti ir toji mūsų įtaka yra be galo ribota. O gaila.
Stiprus romanas, nepaprastai stiprus. Po jau jaučiau tarsi „pagirias“, kelias dienas net nežinojau ko imtis, ką skaityti, kad galbūt niekuo nekalta knyga nenublanktų po šios. Ir vis tik, kad kokia graži knyga bebūtų, turiu pasakyti, kad liūdesio čia daugiau, nei džiaugsmo. Skaudžių situacijų, likimų, sutapimų apstu. Ir tie širdies tūžmai čia puikiai suprantami. O perskaičius knygą netgi tampa regimi.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
https://www.instagram.com/gretosknygos.lt/
