Dar
vienas nuostabus romanas, kurį rekomenduosiu visiems, kam patinka
šeimos sagos ir išskirtinės veikėjos bei dar neatrastos, arba
mažiau pažįstamos kultūros.
Knygos centre – Karpenterių šeima. Aštuoni vaikai, pasakas sekantis tėvas ir keistuolė mama. Apsupti Apalačų kalnų jie gyvena paprastą gyvenimą, tačiau jis juos lepina ne kas dieną. Romanas apima tiek daug temų, kad net nebandysiu vardinti. Likimas čia negaili nei vieno veikėjo, o ypač – moterų, kurias ne kartą ir ne du čia bandoma sutramdyti ir priversti paklusti. Baisiausia – kartais tai pavyksta. Betė, šestasis šeimos vaikas viską pergyvena ir tuomet įspūdžius ir prisiminimus išlieja popieriuje, tokiu būdu viską išsaugodama.
Visų pirma – kokia kalba, koks tekstas, koks stiprus sentimentalumas slypi šioje knygoje. Neišpasakytas grožis. Tokias knygas skaityčiau ir skaityčiau. O kur dar visa išmintis, tėvo ir dukters pokalbiai, ryšys, kurio galima ir truputį pavydėti.
„Ar žinai, kodėl buvo sukurtos kalvos, indėniuke? Ogi tam, kad žmonės galėtų atsistoti jų viršuje ir nuridenti žemyn savo nuodėmes. Kūrėjas yra išmintingas, Bete, štai kodėl jis nesukūrė šio prakeikto pasaulio kaip didžiulės lygumos.“
Vis tik, jei nekalbame apie teksto grožį, romanas pasakoja apie skaudžius dalykus ir patirtis. Tai istorija apie daugiavaikę šeimą, kuri, iš pradžių, rodosi visai funkcionali, tačiau pamažu ima skeldėti jos pamatai: vieno vaiko psichinė negalia, mamai pradeda „važiuoti“ stogas, o ir dar kelios paslaptys, kurios kaišioja smaigalį lauk, bet vis neišlenda. Kai ką galime nujausti, susirankioti iš autorės pamestų trupinių ir sudėlioti paveikslą. Tačiau nesu tikra, ar man tasai paveikslas, kurį pamačiau, patiko: čia įvykę baisūs dalykai tik dar kartą patvirtino nuojautą, kad jei šeimoje daug vaikų, sunkiai visus sužiūrėsi, kad būtinai kažką praleisi, o pasekmės bus skaudžios ar net tragiškos. O kas baisiausia, istorija juk linkusi ir kartotis, kai karta iš kartos perduodami ne tik papročiai ir tradicijos, bet ir siaubingi, tiesiog kvapą gniaužiantys reiškiniai, kurie griauna žmonėms (dažniausiai moterims) gyvenimus.
Knygų apie indėnus nėra daug, o jų kultūra juk tokia įdomi! Matriarchių valdomos gentys, klajokliai, tikėjimas gamta labiau, nei bet kokiais dievais. Gydymas žolelėmis ir būrimas iš žvaigžių. Viskas mistifikuota, mums tolima. Ir labai sėkmingai sunaikintas paveldas. Atimtos teritorijos, kurias dabar daug kas įžvelgia kaip svajonių šalį, kaip rojų. Jei turėčiau laiko mašiną, mielai perkelčiau į tuos laikus, kai indėnai gyveno taikiai. Kai nebuvo priversti išsipjauti, kai gyvybė jiems buvo aukščiau visko. Ir kol į jų žemyną neįžengė svetimšaliai. Žinau, kad iš dalies pati sau prieštarauju, tačiau norėčiau ten patekti tik kaip stebėtoja. Išgirsti jų pasakojamas istorijas…
„Žinai, kai kuriose kultūrose tylėjimas suprantamas kaip pritarimo ženklas, - pasakė ji. – Bet dažniausiai tai reiškia ne. Nesistebiu, kad manęs nemyli, Bete. – Ji atrėmė savo galvą ant manosios. – Nesistebiu, nes kartą mama man pasakė, jog aš šiame pasaulyje nerasiu meilės, o pasaulis neras meilės manyje.“
Liūdnai gražus, arba gražiai liūdnas romanas. Tokie romanai – dovana skaitytojui. Įnėriau, paskendau, plaukiau kartu. Liūdėjau ir juokiausi, žavėjausi išmintimi ir baisėjausi tragedijomis. Nors indėnų kultūra mums be galo tolima, neabejoju, kad labai daug artimo čia ras bet kuris skaitytojas.
Leidyklos dovana.
.jpg)