ŽVAKĖS SUDEGA LIGI GALO - Sándor Márai

Dar vienas stiprus romanas pateko akiratin. Čia veiksmo gal ir nėra itin daug, čia svarbiausi dalykai pasakomi tarp eilučių, perleidžiami per veikėjų vidinį monologą ar prisiminimus. Šiame romane tiesiog bendrauja du labai seni draugai, trypčioja aplink dramblį kambaryje ir apsimeta, kad jo ten nėra; juk net ir praėjus daugeliui metų apie kai kuriuos nutikimus kalbėti gali būti per sunku, ypač, kai padarytos klaidos kainuoja tiek daug.

Vyras slepiasi pilyje, naudoja vos vieną jos kambarį ir murkdosi kaltės jausme ištisus dešimtmečius. Vieną dieną jis sulaukia laiško iš vaikystės draugo – jis žada netrukus apsilankyti. Generolas jo laukia, o laukdamas naršo po praeitį ir jos vingius, bando suvokti savo kaltę ir morališkai ruošiasi susitikimui.

Žmonės yra keisti, labai keisti padarai. Vietoje to, kad pasikalbėtų, dažnu atveju kitus ir save kankina. Ir kai kuriais atvejais, ta kančia priveda iki beprotybės.

„Ir tavo sieloje visada kirbėjo noras būti kitokiam, negu gimei. Tai didžiausias likimo smūgis žmogui, kokį tik jis gali smogti. Noras būti kitokiam… tai užvis skaudžiausia. Nes gyvenimą galima iškęsti tik susitaikant su tuo, koks esi.“

Šis romanas parašytas nuostabiai – lėtas, ramus, skaitant vis norisi stoti ir mėgautis tekstu. Man norėjosi net ir atsidurti tame pačiame kambaryje, kuriame kalbėjosi draugai, ir tyliai klausytis jų pokalbio.

Kaip stipriai turi įskaudinti, kad nutrauktum begalę metų trukusią draugystę ar ryšį? Ką tokio reikia padaryti, kad kitas žmogus pasirinktų geriau tavęs savo gyvenime neturėti, kad lengva ranka nubrauktų visą praeitį? Kas turi nutikti, kad bėgant metams gyventum toliau ir vis keltum sau klausimus, svarstytum, kas būtų, jeigu būtų? Nutrūkus ryšiui, tą žmogų sapnuoji, pamačius nuotraukas graudiniesi, nuryji gumulą ir gyveni toliau. O tada išgirsti kokią nors dainą ir savigraužos ratas užsisuka iš naujo. Ką, žmogau, turi padaryti, kad taip nutiktų, kad save ir kitą pasmerktum amžinai skaistyklai?

Puiki knyga. Rekomenduosiu ją visiems iš eilės. Ieskosiu kitų šio vengrų autoriaus kūrinių ir viliuosi, kad jie bus tokie pat geri, kaip ir šis romanas.