Be abejonės – ši yra viena skaudžiausių Hoover knygų. Nebuvo taip, kad graudinausi, bet tiesiog, buvo liūdna, pikta, neapleido neteisybės jausmas. Aš žinau, kad pasaulis kartais gali būti tamsus ir neteisingas, bet vis tiek kaskart nustembu, tarsi to nežinočiau.
Bėja gyvena su mama narkomane ir kokį kartą per metus pasimato su tėvu, kuris jau seniai susikūręs naują, laimingą, gyvenimą. Tačiau jaunai merginai galiausiai tenka palikti savo namus ir išvykti. Miršta jos motina, tad ji neturi išeities: tėvas jos laukia name ant jūros kranto. Išankstiniai nusistatymai ir gedulas neleidžia Bėjai išsyk pradėti mėgautis gyvenimu, tačiau jos naujoji sesuo ir draugai bei simpatija galiausiai pralaužia ledus.
Man tikrai patiko šita istorija. Nenusaldinta iki begalybės, bet ir ne tokia, kur dėl veikėjų bliaut norėtųsi kas antrame puslapyje. Čia man jie pasirodė kaip tik stiprūs, nors ir kone kiekvienas po kryžių ant kupros vilko. Tačiau susimąstau… kiek daug vaikystės ir paauglystės traumos palieka. Ne pėdsakus smėlyje, kur viena kita terapijos banga nuplaus ir bus galima gyventi. Tokios patirtys išgremžia ištisus kanjonus. Ir dažniausiai atkurti nieko nebeįmanoma – belieka mokytis viską statyti iš naujo ir iš to, ką turi. Panaudoti tuos resursus, kurie yra prieinami šiandien. Sunku yra perkalibruoti savo mintis, įpročius ir išmokti elgtis kitaip, labai sunku, tačiau ir ši istorija gana aiškiai demonstruoja, kad verta. Verta kovoti dėl savęs ir savo laimės, nes galiausiai kažkas pavyksta. Arba atsiranda žmogus, arba aplinka, ar dar kokia nors, kad ir smulkmena, kuri vis dažniau priverčia žiūrėti į priekį, o ne gręžiotis atgal.
Hoover rašo nepaprastai pagauliai. Vienos jos knygos yra „lengvos tralialiuškos“, o kitos jau paliečia giliau. Tai ši iš pastarųjų. Tiesiog laiku ir vietoje pasiėmiau romaną į rankas, pailsėjau skaitydama ir pasirankiojau vilties kruopelių tarp puslapių.
Leidyklos dovana.
