Kokia snobiška knyga. Galiu įsivaizduoti, kaip Zemkauskas ją įskaito. Klausyčiausi vakarais, kol užliūliuotų. O istorija čia labai paprasta – knyga apie tai, kas nutinka, kai pametame dėl kažko galvą. Kai aistra ar trauka išjungia sveiką protą. Kai priimame sprendimus, apie kuriuos vėliau pagalvojus gali pasidaryti ir truputį gėda. Apie situacijas, kurias patyrus niekada gyvenime nedrįstame jų pasakoti jokiai gyvai dūšiai. Ir vėl – dėl gėdos jausmo.
Nors kai pagalvoji, ir ta meilė graži juk, ir aistra gali įkvėpti begalei nuostabių dalykų, tačiau tos akimirkos, kai kažkas tarsi mygtuką spusteli, išjungia sveiką protą ir tu paryčiais, žiūrėk, sėdi prie simpatijos durų ir beldiesi… beldiesi… ir kas belieka? Atsistoti, susirinkti išdidumo trupinius ir eiti gyventi toliau. Iki kito „stogo nuvažiavimo“, iki kitos žinutės ar skambučio. Iki dar vieno nenusakomo sapno, kartais gana ekspresyviai erotinio, o kartais tiesiog tokio, kuris primena – aš esu, tu manęs nori. Tik kas iš to?
Meistriškai Ernaux perteikia tą beprotybę. Tą laukimą. Kai žinai, kad laukia „pasimatymas“ po penkių valandų, ir negali nuveikti nieko produktyvaus ar naudingo ir tiesiog lauki. Vaikštai iš kampo į kampą, vis tikrini laikrodį, tarsi dėl to minutės greičiau sukapsėtų. Viskas taip pažįstama. Būta. Jausta. Sapnuota. Sakyčiau, jog autofikcija čia persipina su bendražmogiškais jausmais, kuriuos bent kartą gyvenime patiriame kiekvienas. Maža knygutė, bet jau kelias savaites sukasi galvoje. Neapleidžia minčių. Panašiai, kaip ir su tais įsimylėjimais ir trauka, ypač, kai viskas nauja.
„Kažko trūko visąlaik, išskyrus tą akimirką, kai susieidavome mylėtis. Bet jau tuomet manęs neapleisdavo mintis, kad netrukus stos akimirka, kai jis bus išėjęs. Malonumą išgyvendavau kaip būsimą skausmą.“
Perskaičiau ir susimąsčiau, ar aistra gali būti tiesiog... paprasta.
Leidyklos dovana.
