Ši istorija labai plačiai nuskambėjo visame pasaulyje: Gisèle vyras paskutinius dešimt metų savo žmoną svaigino ir prievartavo. Lyg to būtų negana, to nedarė vienas. Į savo košmariškas veiklas jis įtraukė ir dešimtis kitų vyrų. Tik lemtingo atsitikrinumo dėka moteris sužinojo tiesą… o tada? Tada gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis.
Kai pamačiau, kad išleido šią knygą – pamaniau, kiek gi dar ji melš savo patirtis ir iš to pelnysis. O tada kažkas manyje suspurdėjo. Suvokiau, kad aš juk ne tokia. Kad aš net negaliu numanyti, ką ji išgyveno, ir kad moterų, prievartą patyrusių moterų, pasaulyje yra be galo daug. Ir mes smerkiame jas tada, kai apie tai kalba. Smerkiame, kai slepia, kai teisina skriaudėjus, ar kai jiems atkeršija. Visais atvejais moteris lieka kalta. Juk pagavau net save pačią galvojant taip, kaip empatiška, jautri moteris manyje tikrai nemano. Aš niekada nesakyčiau, kad moteris išprovokavo, kad vilkėjo per trumpą sijoną, kad ėjo ne ten, kur reikia. Tai vyrai, būtent tokie monstrai nesuvaldo savo gyvuliškų instinktų.
Aš puikiai suprantu, kodėl galima norėti neapsikrauti neigiamais, tamsiais dalykais, vykstančiais pasaulyje. Juk mes tame gyvename. Juk net visi delfiai ir 15min rašo vieną dieną, kad gali numirti suvalgęs dvi saujas aviečių ar ne iki galo išvirtų avižų (improvizuoju, kaip ir delfių antraščių rašytojai). Bet mintis aiški – neigiama informacija sulaukia daugiau dėmesio. Daugiau pasipiktinimo, daugiau click’ų; būtent todėl jos matome gerokai daugiau. Bet, aš vis dažniau įsitikinu, kad galima rasti ir šviesių naujienų, gerų naujienų visame tame juodame katile. Tačiau vien gyventi jose? Užsidėjus rožinius akinius? O tada stebimės, kodėl moterys žudosi, nors atrodo, gyveno laimingoje santuokoje. Arba jas nužudo, o monstrai po kelių metų laisvėje toliau mėgaujasi grynu oru. Kartais susidaro įspūdis, lyg mus bandoma uždaryti į burbulą, pagal tai, kaip kam patogiau: arba gramzdinti mus neigiamame kontekste, arba viską piešti tik rožinėmis spalvomis. Ir kartais nesu tikra, kuris iš šių variantų yra blogesnis. Nors, mano nuomone, baisiausias yra žmonių abejingumas. Būtent dėl jo troleibuse, pilname žmonių iškrypėliui apgraibius moterį niekas nepadeda, o tik nuleidžia akis ir apsimeta, kad nemato. Būtent todėl mokytojai mokykloje dedasi nepastebį patyčių. Nes taip yra lengviau. Paprasčiau yra apsimesti, kad nieko nematai. Nereiks nei kapstytis, nei veltis, nei gaišti laiką.
Daug kas šiuose memuaruose mane stebino. Šioks toks Stokholmo sindromas, bandymai teisinti, rūpestis, nors jis nebuvo nusipelnytas. Skaudžiau buvo skaityti net ne apie nusikaltimus, o apie viską, kas vyko po to – kai paaiškėjo tiesa apie vyrą, tėvą, senelį. Kai visi suvokė, kad žmogus, kuris juos užaugino, yra visai ne toks, kokiu visi jį laikė.
Perskaičius knygą galiu drąsiai teigti, kad ji reikalinga. Gisèle ir jos kraupios patirtys jau keičia įstatymus. Tikiu, kad vis daugiau moterų pasirenka netylėti. Šiuose memuaruose tikrai viskas nėra tik juoda ar balta. Kiekvienas įvykis, patirtis ar nutikimas savyje slepia sluoksnius praeities ir jos skriaudų. Tačiau ir vėl – nesu tikra, ar man tinka nusikaltėlių teisinimas tuo, kad jie pergyveno šūdiną vaikystę. Suaugę žmonės, mano nuomone, turi gebėti patys priimti sprendimus, ieškoti pagalbos ir išbristi iš užburto rato.
Reikalinga knyga. Skaudi knyga. Bet aš joje ir nemažai šviesos radau, ypač tose situacijose, kai Gisèle neleido sau būti „auka“, kaip ji sugebėjo išbūti visą tą pragarą, kuris užvirė jau po to, kai išaiškėjo jos santuoką supęs melas. Viliuosi, labai viliuosi, kad tokios istorijos paskatins žmones susipakuoti šmutkes ir bėgti iš smurtinių santykių. Norėčiau, kad knyga atneštų bent jau šitai. Ir tai būtų daugiau, nei pakankamai.
Leidyklos dovana.
%20(1).jpg)