Knygų apie karą ir jo baisumus jau prikepta tiek, kad nustebti skaitant būna neįtikėtinai sunku. Juk viskas matyta, girdėta, skaityta… o tada kažkur nugirsti apie mažą Mero knygutę ir neatsilaikai. Kur aš buvau ir kodėl šitaip ilgai laukiau?
Knygoje pasakojama apie Izaoką, Esterą, jų meilės istoriją. Veikėjai čia žaidžia šachmatais. Ir apie vienos šeimos likimą. Fragmentiškas pasakojimas mus kilnoja po šeimos veikėjų gyvenimus, geto kasdienybę ir šachmatų partiją, kuriai pasibaigus padariniai bus pražūtingi beveik visais atvejais.
Šiaip nesu didelė fragmentiškų pasakojimų mėgėja, tačiau ši knyga buvo išimtis. Čia viskas buvo sudėliota preciziškai: nuo veikėjų gyvenimų, iki kiekvieno ėjimo ant languotos lentos. Kiekvienas knygos sluoksnis talpina kažką neužčiuopiamo, ką sugriebti pavyksta tik knygos pabaigoje, kai viskas ima aiškėti. Dabar, perskaičius knygos anotaciją, nesuprantu, kodėl joje tiek daug atskleista? Juk skaitant knygą tam tikrų dalykų nežinome gana ilgai, rašytojas pasakojimą kūrė taip, kad prie lemtingų susitarimų atskleidimo prieinama vėliau, partijos (ir knygos) eigoje. Aš eilinį kartą noriu pasidžiaugti, kad neskaitau anotacijų, nes vėl būčiau nusivylusi.
Ši knyga, be abejonės, skaudi, emociškai sunki, ypač kai kalbama apie Lipmanų šeimos vaikų likimus. Tačiau romane be galo daug šviesos ir šilumos. Paaugliška meilė čia persipina su bendryste, žmonių ryšiai tokie tvirti, kad net tokiomis aplinkybėmis žmonės ryžtasi nusižengti taisyklėms dėl kitų gerų emocijų. Net jei žino, kad bus nubausti. Net jei žino, kad gali liūdnai baigtis. Nes kas belieka, kai esi uždarytas, o tavo ir visų kitų likimas yra kitų rankose?
Džiaugiuosi, kad ši knyga egzistuoja ir kad galėjau ją perskaityti. Tokios knygos primena apie svarbiausius dalykus – žmogiškumą, pasitikėjimą ir bendruomeniškumą. Ypač tais laikais, kai visus įmanomus ryšius monstrai bando sutraukyti.
