Kleo ir Frenkas, Kleopatra ir Frankenšteinas, arba knyga apie toksiškus santykius ir žmonių ryšius. Kleo nori kurti, tapyti, mėgautis gyvenimu. Frenkas – mažiau gerti. Šiems veikėjams susitikus kibirkštys įsiplieskia akimirksniu – tarsi karma ar likimas žinotų, kad šie santykiai pasmerkti, bet dėl smagumo vis tiek leistų jiems užsimegzti. Juk neišgelbėsi žmogaus, kuris to nenori, ypač, kai gelbėti reikia nuo paties savęs. Kleo tam sutverta – gelbėti, traukti iš duobių, kartu į jas kristi ir tada bandyti ne tik pati kapanotis, bet ir kartu prasmegusį į paviršių išvilkti.
Tokio tipo knygos ir filmai yra dovana man. Kai kažką tokio atrandu – suvartoju su pasigardžiavimu. Nors pokalbiai tarp veikėjų nebūna lengvi, siužetas irgi pavėto pamėto po sudėtingas situacijas, tačiau tokiose istorijose yra kažkas neapčiuopiamai jaukaus. Gal tai, kad žmonės save priima tokius, kokie jie yra, o dėl to ir kiti lengviau tą pajaučia? Per paskutinius metus įsitikinau – kai būni savimi, iš tikrųjų savimi, tie žmonės, kuriems lemta, lieka kartu ir niekur nedingsta. Priima tokį, koks esi: su visais užknisančiais ir smagiais dalykais. Jie renkasi matyti daugiau gėrio ir pajuokauja prisiminę pirmą įspūdį, kai dar nebuvom susibendravę.
Tokia ir ši knyga – apie ryšius, kurie kaip ir neturėtų užsimegzti. Bet užsimezga. O tuomet iš to gimsta šis tas gražaus ir gero. Arba priešingai – žmonės vienas kitą kankina tiek, kad maža nepasirodo. Aš dažnai tokias situacijas noriu priimti kaip pamoką, dar vieną paskaitą gyvenimo universitete, kai tikiesi, kad dar kartą sėdėti šaltoje auditorijoje ant nepatogios medinės kėdės nebeteks.
Niujorkas. Mano mylimas Niujorkas. Aš irgi šį miestą įsimylėjau. Ir jame įsimylėjau. Nes ar gali būti didesnė klišė, nei tai, kad miestas, apie kurį kuriama tikriausiai pusė romantinių komedijų ir man gyvenime numetė tokią situaciją, kai iki šiol prisiminus tam tikras akimirkas žandai nukaista. Gera buvo puslapiais vėl po jį pakeliauti, prisiminti smulkmenas, pokalbius ir bučinius...
Priklausomybės, tiek nuo medžiagų, tiek nuo žmonių; sudėtingi, griaunantys santykiai, tapatybės paieškos, menas… daug daug visko šiame romane. Sunku nusakyti, kokia artima man ši knyga, kiek daug kartų skaitydama linksėjau galva ir kalbėjausi su savimi: suprantu, žinau, matau, ir aš čia buvau. Filosofiškai ir aptakiai kalbu, bet kitaip ir negalėčiau. Jį reikia išjausti, išbūti, išgyventi kartu su veikėjais. O tą padarius galima pasidžiaugti, kad galėjai pergyventi istoriją kartu.
Leidyklos dovana.
.jpg)