IN MEMORIAM – Alice Winn

Man atrodo, kad šio romano aš nepamiršiu ilgai. Jame yra visko – paaugliško naivumo, berniukiškos draugystės, karo baisumų, meilės, socialinių problemų, kovos su kitais ir su savimi. Tiesiog geras, stiprus emocinis kokteilis. Ir nors didžioji romano dalis vyksta apkasuose, dėl to tikrai nebuvo nuobodu skaityti; priešingai – jaudinausi dėl visų veikėjų. Jaudinausi lyg dėl artimų draugų.

Pasakojimas mus nukelia į 1914 Angliją, kur privačioje mokykloje mokosi ir gyvena berniukai, paaugliai, kurie dėl karo yra priversti anksčiau laiko suaugti. Du iš jų – pagrindiniai šio romano herojai – Gontas ir Elvudas. Paaugliai mėgaujasi gyvenimu, pramogauja, kuria ryšį, kuris, panašu, vis labiau ima stiebtis ir augti į kažką daugiau, nei draugystę. Gontas, romantizuodamas kovas ir karą, užsirašo į frontą ir išvyksta. Elvudas atseka iš paskos ir netrunka paaiškėti, kad jokios romantikos apkasuose nėra ir negali būti. Bandant išgyventi jie griebiasi kiekvieno pasitaikiusio šiaudo, o tada nutinka tai, ką buvo galima nujausti – juos išskiria likimas.

Turbūt kokius tris kartus garsiai aiktelėjau skaitydama šį romaną. Tokie aštrūs buvo siužeto posūkiai, mažai trūko, kad būtų užsupę. Kai rodosi, kad jau susigyvenau su realybe, jau pripratau, viskas aišku… ir staiga vėl siužetas mesteli kokią bombą. Tiesiogine ar netiesiogine prasme.

Aš nesuvokiu, kaip reikia ir kaip įmanoma šitaip gyventi. Nuolatinė įtampa, baimė, šaltis, pavojus. Galime sakyti – na ir kas, juk ir mums išėjus į gatvę gali čerpė ant galvos bet kurią minutę nukristi. Gali. Bet nepažįstu nei vieno, kam būtų taip nutikę. O štai kare viskas kitaip, kare pavojus tyko už kiekvieno kampo, kare ne ten pastatęs koją gali per akimirkos dalį jos netekti. Ir jokios romantikos tame nėra.

Nemažą knygos dalį sudaro jų mokyklos laikraščio iškarpos su žuvusiųjų sąrašais, nekrologais. Skaitome ir matome ne tik tai, kaip Elvudas su Gontu bando išgyventi fronte, bet ir likusius saugioje aplinkoje: kaip jie kaskart veda pirštu per sąrašus ir tikisi juose neaptikti savo draugų vardų. Dar kita romano dalis – Elvudo ir Gonto laiškai. Nedrąsūs, aptakūs, pradžioje be gylio – vėliau, įsidrąsinus, pasakoma daugiau. Ilgesys ir artumo poreikis nugali cenzūros pavojus. Skaudūs žodžiai juose virpino mano emocijas…

Labai gražus romanas. Nepaisant karo, bombų, žūstančių jaunuolių ir to, jog karas dažną sužaloja ne tik fiziškai, man ši knyga pasirodė graži. Tokia, kurias perskaičius kažkas vertingo pasilieka viduje, kai užvertus suvoki, kad šį tą gavai, nors tiksliai įvardinti ar pavadinti tą jausmą nėra lengva.

Leidyklos dovana.