Ak, Vincentai… Menininkai jūs menininkai. Kaip aš jus suprantu. Aš suprantu norą kurti, panirti į dažus, dienų dienomis nepaleisti teptukų iš rankų. Nes juk tas jausmas, kai tapai… Jis pradangina laiką ir visas slogias mintis. Pamiršti pavalgyti, atsigerti, nejauti, kad jau skauda sustingusį kūną, ar kad prieš valandą nutirpo kažkuri galūnė. Ir, Ak, Sina, kaip skaudėjo apie tave skaitant… pradžioje – apie vargus ir negandas, o vėliau dėl to, kaip stipriai save plakei, ir kokia silpna moterimi save laikei. Nešvaria, negebančia pasirūpinti savimi ir vaikais, nors iš tiesų darei tiek, kiek tuo metu aplinkybės leido. O kur dar amatas, kuriuo verteisi. Juk jei galėtum rinktis, imtumeis ko kito, tad kam save graužti dėl to, ko negali pakeisti?
Vincentai ir Sina, apie jus šioje knygoje pasakojama paprastai. Vyras sutinka moterį, jie įsimyli. Jis nori kurti, o ji – kad ją mylėtų ir ja pasirūpintų. Tik tiek. Tačiau ar gali iš tokios sąjungos išsivystyti sveiki santykiai? Nežinau, nežinau, Sina, ar tavo žema savivertė čia gelbėja. Ir nežinau, Vincentai, ar tavasis pabėgimas, kai paneri į meną taip pat suteikia kažką teigiamo ryšiui. Sina, buvimas mūza ir jo modeliu juk pasitenkinimą abiem suteikia kitokį. Tu jautiesi vertinama, o jis į tave žiūri labiau kaip į objektą. Kaip tu to nesupranti?
Neklausėte aplinkos, abu, kaip užsispyrę ožiai, laikėtės savo. Juk sakyta buvo – baigsis blogai. Vincentai, juk ir pats matei, kad iš meno neišgyvensi, ir juolab neišlaikysi šeimos. Kam save taip ilgai apgaudinėti?
Įdomi jūsų abiejų istorija, ir abiejų vis gailėjau, tik dėl skirtingų priežasčių. Bet suvis labiausiai dėl to, kaip nemylėjote patys savęs, save engėte, graužėte ir neleidote sau bent pabandyti. Pabandyti būti sau švelnesniais, geresniais, pakantesniais.
Vincentai, toks talentas, tiek darbo įdėta, vis susimąstau, jei būtum žinojęs, kuo tapai po mirties, ar būtum kažką keitęs savo gyvenime? Nes kol jame buvai, pardavei vos vieną darbą. Liūdna, kad neturėjai galimybės pamatyti savo šlovės ir to, kaip tave garbina.
Būčiau norėjusi, kad rašytoja apie jus būtų rašiusi kiek kitaip. Be mažiau gailesčio, be mažiau tarp eilučių paslėptos kritikos. Ir kad būtų daugiau dėmesio skyrusi menui, labiau atskleidusi Vincento asmenybę. Tada būtų buvusi išvis puiki knyga. Tokį talentą įvilkti į „standartinės“ meilės istorijos rūbą, mano nuomone, nėra teisinga, nes tikroji ir vienintelė meilė jo gyvenime buvo tapyba.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
https://www.instagram.com/gretosknygos.lt/
