Gulėjo namuose šis romanas, mačiau daug gerų atsiliepimų, o štai tragiškas viršelis ir apimtis niekaip nepriartino skaitymo. Tačiau pagaliau nuojauta pakuždėjo, kad reikia čiupti, skaityti – bus gerai. Ir buvo gerai, taip gerai, kad dabar nenustosiu šio romano rekomenduoti visiems iš eilės. Tik… Sunku tą daryti iš dūšios – nesuvokiu, kaip galima tokio gerumo knygą išleisti šitaip nekokybiškai: vizualas, vertimas… na tiesiog, atmestinai viskas daryta. Net knygos anotacija išduoda vieną esminį knygos posūkį, link kurio norėtųsi nukeliauti pačiam skaitytojui. Tai tiesiog – NESKAITYKITE ANOTACIJOS iki galo. O knyga – ypatinga, graži, jautri, pripildanti širdį pačių geriausių emocijų; o tada šiek tiek paklibinanti jautrias stygas.
Violeta Tusen dirba kapinių prižiūrėtoja. Jos vyras dingęs, jos draugai – patys keisčiausi personažai ir visa gauja katinų. O kur dar kapinių lankytojai, kuriuos Violeta pažįsta ir žino tiek jų, tiek mirusiųjų istorijas. Violetos praeitis, be abejonės irgi tam tikra mįslė, kuri romane atskleidžiama labai pamažu, tarsi būtų per skaudu viską pateikti vienu ypu, tad viską atrandame per kitus veikėjus, per jos patyrimus, per mirusiųjų istorijas.
Humoro šiame romane irgi apsčiai. Jo pagalba Violeta čia pamoko pagarbos tuos, kurie jos stokoja (balsu juokiausi iš jos būdų suvaldant jaunimą). Kita vertus – ar gali žmogus dirbti tokį darbą, nuolat būti apsuptas mirties ir nemokėti pasijuokti iš savęs paties ar iš situacijos?
„Reikia išmokyti, kad pajustų jūsų nebuvimą tie, kurie nesuprato, koks svarbus yra jūsų buvimas.“
Skaitydama labai daug mąsčiau apie mirtį, apie tradicijas, apie tai, kas lieka po to, kai žmogus išeina amžiams. Ši knyga man dar ir dar kartą patvirtino manyje jau seniai įsikūrusią mintį, kad laidotuvės ir visos ceremonijos yra skirtos ne mirusiems, o likusiems gyviems. Šis romanas priminė ir tai, kad tik mirus žmogui pasakome dalykus, kuriuos būtume norėję pasakyti jiems dar neiškeliavus. Šita knyga man priminė ir jautrius pokalbius iš anos vasaros, kai garsiai svarsčiau apie tam tikrų žmonių laidotuves ir minėjau, kad į jas neičiau. Ir dabar suprantu, kaip pati viduje sau prieštarauju: laidotuvės yra ne mirusiems, o gyviesiems, vis prisimenu, ir vis sau primenu.
„Aš manau, kad palikimo neturėtų būti. Manau, kad reikėtų atiduoti viską mylimiems žmonėms, kol esi gyvas. Savo laiką ir savo pinigus. Tuos visus palikimus sugalvojo nelabasis, kad susidraskytų šeimos. Aš tikiu dovanojimu tik žmogui gyvam tebesant. Ne pažadais po mirties.“
Noriu girti šią knygą be galo. Ir pasakyti, kad joje neaprėpiami kiekiai gerumo, žmogiškumo, draugystės, supratingumo. Nes taip ir yra, šitas romanas – odė gyvenimui, vis prisimenant mirtį ir ją priimant kaip natūralų dalyką: juk anksčiau ar vėliau visi mirsime. Violeta ir kiti veikėjai mus skatina – gyvenkim dabar, būkim dabar, pasakykim tai, ką norim pasakyti, kol esame gyvi. Ir nei karto šiame romane nepajutau, kad tie priminimai būtų lėkšti, ar ne vietoje, ar netinkamu metu. Tiesiog logiška ir teisinga rodosi, kad knygoje, kurios veiksmas vyksta kapinėse, yra tiek daug kalbama apie gyvenimą.
Užverčiau knygą, paverkiau suvokusi ir įsisamoninusi visą grožį, o tada ilgai žiūrėjau į vieną tašką. Carpe diem, mielas žmogau, carpe diem.
