Ką aš noriu pasakyti apie šią „Tarnaitės“ dalį? Gal tai, kad blanku? Kai pirmoji dalis sužavėjo (nors ir jau buvo matyta ir girdėta, vis tik pagreitis skaitant neleido burbėti), antroji pasirodė vidutinė… tai šioji… nežinau, nesu tikra, ar jos reikėjo. O kiek mačiau, autorė kepa ir kitas dalis. Žinoma, kodėl gi toliau nejoti ant sėkmės žirgo, jei tokį jau pasikinkei.
Milės gyvenimas pasikeitė. Dirbusi valytoja, neturėjusi namų, dabar gyveno žymiai geriau. Aplinkybės nulėmė, kad net jos pačios šeima galėjo sau leisti valytoją. Ir, žinoma, Enzo. Milės meilė, vyras, kuris į jos gyvenimą atėjo dar pirmoje dalyje. O toje dalyje ji pamilo visos skaitytojos, aš buvau ne išimtis. O čia… nepatiko man jo poelgiai, slapukavimas; nesvarbu, kad jis taip elgėsi vedinas gerų paskatų, bet gi antra pusė šitaip gali išprotėti. Milė ir Enzas greitai susibendrauja su kaimynais, tačiau aštrus jų tarnaitės žvilgnis gąsdina Milę: o kas jei ji žino apie jos praeitį?
Kai man kas nors papasakoja apie „Nusivylusių namų šeimininkių“ tipo rajonėlius, iškart suprantu – didžioji dalis, kurią matome – tik fasadas. Deja, tačiau būtent tos gražiausios, labiausiai išdailintos kaimynystės slepia pačias kompleksiškiausias paslaptis. Ir atsikrausčius į tokį rajoną gyventi gali būti tikras, kad dramos netrūks.
Skaityti apie žmogžudystę ir viską, kas su ja susiję man patiko labiausiai. Ne pati idėja, kad mirė žmogus, bet siužeto vingiai, kurie vedė keliais ir takeliais, o galiausiai klystkeliais buvo įdomūs. Įtarinėjau vienus, kitus, ir vis tiek iki pat pabaigos nenuspėjau detalių iki galo. Pakibau ties dviem pasirinkimais ir galiausiai vienas iš jų pasitvirtino.
Suprantu, kad McFadden yra kaip popkornai – vis tiesi ranką į dubenį, lesioji, ir net nepastebi, kaip debesis spragėsių dingsta jau pačioje filmo pradžioje. Ir aš džiaugiuosi, kad galime rinktis, kad galime atsipalaiduoti, paburbėti ant Milės skaitant knygą, pasikeikti dėl dažnai neracionalių veikėjų. O tada grįžti į savo apynormalį gyvenimą, kuriame nestebi tarnaitės.
Leidyklos dovana.
