Aš labai norėčiau, kad tokių knygų nebūtų. Kad gyvenime nevyktų tokie baisumai, jog praėjus dešimtmečiams reikėtų visus juos prisiminti. Dar labiau norėčiau, kad žmonės mokytųsi iš savo klaidų, neperduotų jų iš kartos į kartą. Bet aš naivi, žinau tai, ypač kai kalbame apie galių matavimą, ypač kai stebime žinias. Kai šiandien situacija tokia, kad tuoj nebepakaks abiejų rankų pirštų šalims, kuriose šiuo metu krenta bombos, suskaičiuoti.
Apie ką būtent šis romanas? Apie Mačuchus, mažą kaimelį Ukrainoje 1933 metais, kuriame žmonės vienas po kito miršta iš bado. Kuriame jie badauja iki haliucinacijų. Kuriame jie priversti valgyti mirusius artimuosius, nes tai yra vieintelis būdas netapti kieno nors kito vakariene. Ir apie dvi moteris – vieną, kuri miršta iš bado; ir kitą – kuri priversta mesti svorį ir maistas jai ribojamas. Kontrastas kerta skaudžiai ir visos knygos metu tik dar aiškiau matosi, ką iš žmonių atima karas ir tie, kurie ima nevaržomai naudotis savo galia.
Prieš daugiau nei metus skaičiau knygą „Babyn Jaras“. Ir ji buvo žiauri, baisi, klaiki, liūdna. Buvau įsitikinusi, kad apie holodomorą bus dar sunkiau skaityti. Tačiau nebuvo taip sunku, nes rašytoja viską pateikė švelniai, empatiškai, su begale metaforų, nudailintais ir nušlifuotais tarsi deimantai teksto motyvais ir mane užliūliavo. Skaičiau apie baisų, tragišką laikotarpį, rašymo stilius priminė Abgaryan ir Zylę – autores, kurių kūryboje taip pat persipina visiškai priešingos emocijos ir įspūdis kuriamas per kontrastus ir poetinį užkalbėjimą.
Gaila man visų tautų, kurios kentėjo, kenčia ir kentės nuo tų parazitų. Gaila. Apima neviltis, svyra rankos, kartais aplanko ir šiokios tokios baimės nuojautos. Bet turbūt natūralu, kai gyvename karo pašonėje. Mes kalbame, palaikome, tikimės ir viliamės, kad kažkas pasikeis, bet iš istorijos vadovėlių seniai žinome – tokie monstrų projektai greitai neužsibaigia. Gavus vieną hektarą, tuojaus žiojasi antram ir taip be galo.
„Viešpatie, gyvųjų pažįstu mažiau nei mirusiųjų. Mano širdis, kuri visada buvo gyvųjų seklyčia, palengva tampa kapu tiems, katriems jau nieko nereikia.“
Skauda, skauda skaityti. Gelia širdį suvokimas, kad dalis to kartojasi. Bet tuo pat metu noriu pasidžiaugti, jog apie tai rašo knygas, kad apie visus baisumus kalbama garsiai. Bet, kaip jau minėjau – norėčiau, kad tokių knygų būtų kuo mažiau. Nesvarbu, kaip gražiai jos parašytos ir išverstos, nesvarbu, kad pamilsti veikėjus ir nenori su jais išsiskirti. Jos pasakoja istorijas apie nužmogėjimą, apie monstrus. Norėčiau viltis, kad jei nebus monstrų, tai ir tokių knygų nereikės. Naivi? Naivi. O knyga tikrai puiki, skaitykite.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
