KRAUJO RYŠIAI - Jo Nesbø

Kiek teko matyti ir girdėti, šį rašytoją myli ir vertina, nes jis sukuria tobulą atmosferą. Kai skaičiau pirmąją dalį – „Karalystę“ – būtent tai mane ir pakerėjo. Ir nors tai trileris, negalėjau nesižavėti, kaip meistriškai autorius kuria portretus, kaip sudėlioja siužetą, kad verčiasi puslapis po puslapio ir net nepajunti, kaip sutirpsta gana nemažos apimties romanas. 

Antroje dalyje vėl sutinkame brolius Opgardus – dar piktesnius, niūresnius ir vis mažiau pakantesnius vienas kitam. O kur dar nuoskaudos, besivelkančios iš praeities. Brolių ryšys, kraujo ryšys vėl išbandomas: tik ar šį kartą pavyks nugalėti sveikam protui, o ne emocijoms ir pinigų troškimui? Rojus svajoja Ose pastatyti atrakcionų parką, išpildyti senos meilės svajonę, ir jam pagalius į ratus nusiteikę kaišioti ne vienas ir ne du miesto šulai. Tačiau lygiai taip pat, jie nežino, kokie beatodairiški ir kaip stipriai nusiteikę pasiekti savo yra Opgardų broliai. Viskas būtų paprasta, jei brolių ambicijos sutaptų. 

Nesbø net neslepia veikėjų motyvų. Ir tai man patinka, nereikia spėlioti, kodėl vienas ar kitas veliasi į tokius purvinus darbelius, kad kartais net plaukai šiaušiasi. Čia daugmaž viskas aišku, motyvai, norai, svajonės, galų gale – kerštas. Ir būtent dėl to man šis rašytojas ir patinka, nes jis nebando apgauti skaitytojo. Jis bando apgauti pačius veikėjus, bent jau man susidarė toks įspūdis. 

Man tiesiog gera skaityti knygas, kurios lyg ir trileriai, bet siužeto eigoje pavirsta į tiesiog gerą romaną. Miršta žmonės? Na taip, miršta. Bet šiame romane mirtys kitokios, čia įtampa kitokia. Čia niekas netūno už kampo, nelaukia, kol nusikaltėlis padarys klaidą. Čia mažiau mėtomų užuominų, o daugiau tiesiog… einu ir darau. Nepaisant nieko. Pasekmės? Na ir kas. Teisingumas? Kam jis toks išvis reikalingas? 

Jei ieškote teisingumo, kur blogiukai gauna, ko nusipelnę, o geriečiai laimi ir visi gyvena „ilgai ir laimingai“ – kaži ar Nesbø Jums. Nes čia niekas nesismulkina. Kaip Rojus sakė – jam patinka palaikyti tvarką. O ta tvarka turi būti tokia, kokią jis pats nusprendė nustatyti. Geras trileris – romanas. Daug visko jame įvyksta, teisybės mažoka, bet dėl to tik įdomiau skaityti. Jei kada nors atsiras tęsinys, be abajonės skaitysiu ir jį. 

Leidyklos dovana.