Sele, Sele, įdomu buvo apie tave skaityti. Įstorija įtraukė. Ir stebėjausi, ir žavėjausi, ir krizenau. Vis tik knyga, kai jau praėjo kiek laiko, suvokiu, nepaliko nieko. Sėdžiu, bandau sudėlioti mintis, tačiau skamba tušti puodai galvoje. Ir gana garsiai.
Selė gyvena su tėvu. Abu vienas kitu rūpinasi, kiek tik išgali. Ji pasaulį supranta kitaip nei visi, dažnai – visiškai pažodžiui. Vieną dieną tėvas miršta ir palieka jai galvos skausmą, laiškus, instrukcijas gyvenimui ir daug painiavos. O kur dar tai, kaip ji pasielgia su tėvo kūnu, kas pavirsta kone kriminalu.
Knygos, kuriose veikia keisti, galbūt kokiame nors spektre esantys veikėjai šoko ant bangos, kai sėkmingą pasirodymą surengė Eleonora Olifant. Pasipylė romanai, kuriuose veikia personažai, kuriems tiesiog turi būti supratingas ir empatiškas, kantrus. Vis tik aš asmeniškai drįsčiau teigti, jog man „keistuosius“ personažus geriausiai sukuria Backmanas. Gal jie ir nebūna spektre, bet kad išsiskiria iš minios – faktas.
Man patiko veikėjos noras kabintis, eiti, daryti, kad ir kaip sunku bebūtų, kad ir kaip jos nesuprastų visuomenė. O kartais ir ji pati. Kaip paaiškinti žmogui, kuris gyvena be empatijos jausmo, kas yra gerai, o kas – gal net nusikalstama? Sudėtinga situacija įtraukė Selę, kai kuriomis akimirkomis jos ir gaila buvo pasidarę, nes niekas nenusipelno būti skalpuojamas dėl poelgių, kurių nesupranta.
Graži istorija, marga istorija, ne ką blankesnė, nei visi personažai. Bet kaip jau minėjau prieš tai – kažkas nutiko, kad knygos siužetas, atomazga ir apskritai, mintys apie ją ėmė ir tiesiog išgaravo laikui bėgant. Ir dar susimąstau – kaip gerai, kad vis dažniau kalbama apie psichinę sveikatą. Apie žmones, kurie netelpa į jokius rėmus. Kad nebėra ignoruojami, tarsi nebūtų visuomenės dalis. Tai teikia vilties, tad ko gero ši knyga yra labiausiai apie tai – apie tai, kaip priimame kitus, kitokius, nei mes. Ir į kokius gražius dalykus eigoje tai gali pavirsti.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
https://www.instagram.com/gretosknygos.lt/
