Kartas nuo karto pasitaiko, jog į rankas pasiimu kokį romaną, kurio lietuvių kalba dar neturime. Šmėžuoja vis kažkurioje platformoje, tema pasirodo įdomi, tad leidžiu sau nuklysti nuo skaitymo planų. Ir dažniausiai būna verta. Kiek tik teko per paskutinius metus į rankas pasiimti kokį nedidelį prozos kūrinį anglų kalba, nenuvylė nei vienas, o dažniausiai ir į metų geriausias įtraukiu. Ne išimtis ir šitas romanas. Širdį daužantis, emociškai sunkus, moralinius klausimus keliantis, diskusijai duris atveriantis kūrinys.
2021 metai. Iš Prancūzijos į Didžiąją Britaniją valtimis keliasi pabėgėliai. Ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai tokie persikėlimai baigiasi tragedija. Tačiau šįkart aukų daugiau, nei įprastai. Tą kartą miršta net 27 žmonės, keliavę tikėdamiesi geresnio gyvenimo. Skambučiai pagalbai peradresuojami, jiems žadama, kad pagalba jau pakeliui, prancūzų tarnybos juos permeta britams, britai atgal. Ir taip pusę nakties, nors žmonės skęsta, tik minučių klausimas, kada „per vėlu“ taps tragedija. Dalis knygos – tarsi vienos iš prancūzų pusėje dirbančios moters išpažintis. Sukrečianti, supurtanti išpažintis. Kita knygos dalis – jau iš valtyje esančių pabėgėlių pusės pasakojama patirtis.
Jau pirma knygos pastraipa mane supurtė. Sukrėtė. Bet. Visada yra bet. Kažkur giliai viduje sukirbėjo ir toks nemalonus jausmas, kad gal yra tame tiesos?
„I didn’t ask you to leave, I said. It was your idea, and if you didn’t want to get your feet wet, love, you shouldn’t have embarked. I didn’t push you into the water, I didn’t fetch you from your village or field or ruin of a suburb and put you in your wretched leaky boat, and now the water’s up to your ankles, I get it that you’re frightened, and you want me to save you and you’re impatient. You’re counting on me. But I didn’t ask you for any of that.“
Iš tiesų, ar mes esame atsakingi už visą pasaulį? Ar turime gelbėti visus, kuriais nepasirūpina jų valstybė? Kodėl, pavyzdžiui, padedame ukrainiečiams, o nepadedame kokiems pabėgėliams iš Sirijos ar Palestinos? Šalis surašiau bet kokias, viskas priklauso nuo laikmečio, prieš šimtą metų galbūt įvardinčiau kitas tautas. Visi esame žmonės. Visada skauda matyti, kai kiti kenčia, kaip sakoma, svetimo skausmo nebūna. Ir tai, kas įvyko čia, kelia be galo daug klausimų.
Ar gali žmogus tiesiog pavargti gelbėti tuos, kurie patys pasirenka tokius būdus, kurie yra nelegalūs? Kurie permeta atsakomybę kažkam kitam? Kita vertus, kokioje šūdinoje situacijoje turi būti žmogus, kad naktį leistųsi per kanalą su pripučiama valtimi ir tikėtųsi, kad žmogiškumas paims viršų ir jį išgelbės nauja šalis? Priims jį išskėstomis rankomis, prisiims atsakomybę?
Daug minčių sukilo. Smerkiau pasakotoją, gelbėjimo tarnybos darbuotoją. Vėliau smerkiau mažiau. Gaila buvo skęstančių. Tačiau kartu negalėjau tam tikromis akimirkomis nepritarti ir jai. Labai sunku kalbėti apie tokią knygą, nes jei būtų mano valia, žmonės pasaulyje tiesiog nekentėtų. Nesprogdintų vieni kitų, nemarintų badu, ir niekam nereikėtų naktį plaukti kanalais dėl geresnio gyvenimo į šalis, kuriose niekas jų nelaukia.
Susitikime instagrame:
https://www.instagram.com/gretosknygos.lt/
