Tai nutiko ir vėl, aš ir vėl pasigailėjau, kad nemoku žaisti šachmatais. Bet vis tik nesu tikra, ar lengvai įsikirsčiau, nes man šachmatai skamba labai matematiškai. O su matematika manieji santykiai… gerai, santykiai neegzistuoja, ypač po visų toksiškų nesąmonių mokyklos laikais. O jei rimtai – mane be proto žavi, kai žmonės dėl kažko nori gyventi, eiti, daryti, stengtis, tobulėti. Tad ir čia tie šachmatai tarsi varomoji jėga veikėjus tempė, stūmė, traukė į priekį.
Melorė šachmatus kaltina dėl subyrėjusios šeimos, tad yra pasiryžusi niekada negrįžti prie figūrų ir lentos. Vis tik geriausia draugė ją įkalba: Melorė sutinka paskutinį kartą sudalyvauti šachmatų turnyre. O ten įvyksta šis tas įdomaus – Melori laimi prieš Nolaną, priež žaidėją, kuris niekam nepralaimi. Tačiau ši Melorės pergalė tik dar labiau ją įsuka į šachmatų pasaulį. Ir pateikia ne vieną staigmeną.
Ši rašytoja yra puiki, nes rašo lengvus romaniukus, kuriuose dažnai sudėlioja viską taip, kad perskaičius pasidomi dar kažkuo papildomai, svarbūs būna ne tik romantiniai santykiai, bet ir kiti dalykai. Ypač šioje knygoje man patiko tai, kaip veikėjai kalbėjosi, kaip sprendė problemas ir ieškojo išeičių. Net nustebau keliose vietose. „Greta: čia meilė seilė, o jie… kalbasi?“ – paklausiau savęs. Medalis autorei už tai, kad romano siužeto nepastatė ant nesikalbėjimo. Labai prašau dažniau taip daryti.
Stereotipų ir lyčių lygybės temą autorė irgi užkabino. Bet, mano nuomone, tik užkabino. Pralėkė šiek tiek paviršiumi, nors kai kuriose vietose tikrai aiškiai pademonstravo, kaip stipriai Melorė iškrenta iš konteksto, kai atsiduria „vyriškoje“ aplinkoje. Kas ir kada pasakė, kad šachmatai tik vyrams? Spėju, patys vyrai. Siutas ėmė skaitant, bet ką jau padarysi, kalbam, bandom, gal kada dalykai ir pasikeis.
Jauki, graži knyga. Veikėjai įdomūs, siekiantys tikslų, bet ir nepamirštantys gyventi. Iš visų šios autorės knygų, kurias jau steko skaityti, ši, be abejonės, patiko labiausiai.
Leidyklos dovana.
