Kadangi jau pabaigiau visą trilogiją, tai susidarė įspūdis, jog autorė į visas šias knygas sudėjo didelę dalį mūsų žmonijos skaudulių: pilietiniai karai, vergovė, indėnų genocidas, prekyba žmonėmis, raganų medžioklės ir dar daug ko kito. Nežinau, ar ką nors labai išduodu tai paminėdama, nes trilogijos laikotarpis iš tiesų aprėpia laikus, kuriais nebūčiau norėjusi gyventi.
Antroje dalyje veiksmas šiek tiek labiau kilnojasi, nei pirmoje. Dabar Alinora su šeima gyvena Londone, tačiau be galo ilgisi namų. Jos sūnus Robas dingęs, o netrukus į jos duris pasibeldžia Robo žmona, italė. Pasak jos, Robas nuskendo, tačiau Alinora tuo abejoja. Brolis Nedas taip pat išvykęs – jis toliau kariauja savo karus, tik jau kitoje Atlanto pusėje, kur vyksta baisus genocidas ir yra naikinami indėnai. Tačiau kaip ir pirmojoje dalyje – moterys ir čia rimtai nusiteikusios. Alinora išsiunčia savo anūkę į Veneciją: išsiaiškinti, kas nutiko Robui, taip pat, parvežti dar vienos našlės siuntos.
Ko gero pati įdomiausia linija šioje trilogijoje man pasirodė ne Alinoros gyvenimas ir meilė, o indėnų genocidas bei vergovė. Šios dvi siužeto linijos buvo skaudžiausios, tačiau kaip visada – Gregory puikiai viską supynė ir suvyniojo, jog šokinėjimas per veikėjus, laikotarpius ir skirtingas vietas visiškai neišmušė iš vėžių. Skaičiau ir mėgavausi. Ir tuo pat metu baisėjausi laikais, baisėjausi tuo, kaip sunkiai gyveno žmonės, o ypač – moterys. Tačiau ši rašytoja sugeba visą istoriją sukurpti būtent per moterų prizmę. Čia jos stiprios, nepalaužiamos; jų nuojauta galinga, ir dažnai pasitvirtinanti. Alinoros išdidumas neleido ja nesižavėti, nors aš gal būčiau norėjusi kiek kitaip pasisukusio jos gyvenimo. Tik ar to būtų norėjusi pati Alinora?
Trilogijoje sutikau ir ko gero pačią nekenčiamiausią veikėją (be Ambridž). Našlė Livija laimėjo nemylimiausio veikėjo kategorijoje šiemet be didesnės konkurencijos. Viena vertus, negali nesižavėti jos ryžtu, tačiau… tokia gyvatė, tokia sukta ir šlykšti moteris! Tfu. Net nupurto prisiminus visas jos manipuliacijas ir žaidimus. Ji savo tikslų siekė bet kokiomis priemonėmis, lipant visiems per galvas, kenkiant bet kam, užbėgant kitiems už akių ir numatant kelis ėjimus į priekį.
Šioje dalyje kiek daugiau politikos, bet tai irgi man netrukdė. Anglijos istorija ir peripetijos mane domina jau seniai, tad įdėmiai skaičiau apie visus karalius, kovas tarp jų ir žmones, kurie pasirinko vieną ar kitą stovyklą.
Puiki knyga. Kartais būna, kad serijose pirmoji būna puiki, o vėliau viskas nusivažiuoja į lankas, tai čia taip nenutiko. Ir užbėgsiu už akių pasakydama – trečioji dalis taip pat ne ką prastesnė. Tik man asmeniškai šiek tiek trūko tos atmosferos, magijos, žolelių, gydymo, ir apskritai, raganiškų elementų, kurie buvo tokie ryškūs pirmojoje dalyje. Nepaisant to, romanas stiprus. Vertas dėmesio. Ne šiaip sau pabaigus šią labai greitai į rankas čiupau ir paskutinę dalį.
Leidyklos dovana.
