Ooo, kokia knyga, kokia istorija, kiek ji visko savyje talpina. Kiek daug dovanoja skaitytojui: ir gero, ir emociškai sunkaus, ir pažeria tokių klausimų, kad užvertus paskutinį puslapį lieki su veikėjais ir toliau svarstai apie jų gyvenimus. Tokios knygos yra džiaugsmas, kai istorija ne tik supurto, bet ir pajudina savas nuostatas, kai imi viskuo abejoti, tačiau galiausiai atsakymus atrandi. Arba pajauti.
Į Sasają atvyksta Emilija. Čia, mažulyčiame kalnų kaimelyje ji tikisi rasti ramybę, priebėgą ir galbūt – naują gyvenimą. Emilijos praeitis sudėtinga, jauna moteris mačiusi tiek šilto, tiek šalto. Savo gyvenime ji teturi vieną draugę ir ją be proto mylintį ir palaikantį tėvą. O kaimynystėje gyvena Brunas – atskalūnas, nekalbus, ramus vyras, kuris irgi mėgaujasi kalnų teikiama ramybe ir priedanga. Abu žmonės per gyvenimą keliauja su sunkiu, link žemės sveriančiu bagažu, tik ar tikrai to reikia?
Knyga beprotiškai patiko. Parašyta gražiai, išversta nuostabiai, siužetas „veža“, veikėjus pamilau, su jų bėdomis susigyvenau. Vietomis skaityti buvo labai liūdna. Ne dėl to, ką padarė ar ko nepadarė veikėjai, o dėl to, kiek ilgai jie patys save dėl to plakė. Kiek ilgai jie nešiojosi skaudulius su savimi ir negalėjo judėti į priekį.
Ar man viskas gerai, jei aš gailiu Emilijos? Tikrai daug apie tai mąsčiau. Ar normalu jausti empatiją ir gailestį žmogui po tam tikrų jo veiksmų. Sakyčiau, sunkiai pateisinamų veiksmų, žiaurių veiksmų. Nežinau, tačiau aš pajutau, kad veikėja savo nuodėmes išpirko. Kad savo laiku atkentėjo pakankamai. Man norisi net ir pateisinimų paieškoti. Mąstau tiek apie frontalinę smegenų sritį, kuri yra atsakinga už sprendimų priėmimą ir keliu klausimus: ar galima užkrauti visišką atsakomybę žmogui, kurio smegenys tos atsakomybės dar net negeba suformuoti? Ir tada žmogų bausti. Nežinau. Tikrai nežinau.
Skaitydama šį romaną aš naršiau ir internete, į paieškos laukelį įsivedžiau Sasajos kaimelio pavadinimą ir žiūrinėjau, kaip ten viskas atrodo. Man nepakako su veikėjais pasivaikščioti tik mintyse ar tekste, man reikėjo daugiau. Ši knyga pažadino alkį manyje, priminė apie meilę kalnams.
Ši knyga ir graži ir siaubinga vienu metu. Pasakojimas persidengia sluoksniais, už baisių įvykių vis išnyra koks gražesnis epizodas. Ir priešingai – kartais smagūs įvykiai ima ir nemaloniai nustebina. Vis tik toks gyvenimas ir autorė čia nuostabiai atskleidė veikėjus. Parodė juos tokius, kokie yra iš tiesų – nuogus, bet su bagažu; alkanus, tačiau bijančius prisileisti. Ir man tai pasirodė be galo gražu ir drąsu. Nes būti pažeidžiamam reikia milžiniškos drąsos.
Leidyklos dovana.
