Knygos apie rašymą, knygas, leidybą – o taip, prašau duokite jas man. Ir dar skaičiau tokiu metu, kai pačios knyga migravo tarp manęs ir redaktorių. Skaitant leidybos procesas tapo aiškesnis. Tad apie ką pasakojama šioje knygoje, užkariavusioje tūkstančių skaitytojų širdis?
Mirus garsiai rašytojai Atėnei, pasivadinusiai Džuniperės Song vardu, jos rankraštį pavagia Džunė Heivord. Ne tokia sėkminga rašytoja nusprendžia pasinaudoti galimybe „užsidirbti“ – tiek pinigus, tiek šlovę, pasisavinus Atėnės rankraštį, jį suredagavus ir išsiuntus agentei. Pradžioje viskas klostosi gana sklandžiai, tačiau yla visada galiausiai išlenda iš maišo. Šįkart atsiranda kažkas, kas žino, jog Džunės išleista knyga jai nepriklauso.
Mirus garsiai rašytojai Atėnei, pasivadinusiai Džuniperės Song vardu, jos rankraštį pavagia Džunė Heivord. Ne tokia sėkminga rašytoja nusprendžia pasinaudoti galimybe „užsidirbti“ – tiek pinigus, tiek šlovę, pasisavinus Atėnės rankraštį, jį suredagavus ir išsiuntus agentei. Pradžioje viskas klostosi gana sklandžiai, tačiau yla visada galiausiai išlenda iš maišo. Šįkart atsiranda kažkas, kas žino, jog Džunės išleista knyga jai nepriklauso.
Kad leidybos, interneto ir apskritai, knygų pasaulis gali būti nešvarus – žinau jau seniai. Gali būti vagiamos nuotraukos, tapatybė, kuriami fiktyvūs puslapiai. Tad tikrai neapsimetinėsiu jog šio romano idėja man išsprogdino smegenis. Ak, tikrai ne. Panašiu metu, kai skaičiau šį romaną, pati bendravau su teisininkais ir aiškinausi, kaip panaikinti dalykus, kurie buvo sukurti naudojantis mano tekstais, nuotraukomis, vardu. Ne juokas, kai daug metų dirbi, o tada kažkas nusprendžia pasinaudoti, klaidinti ir… pavogti intelektinę nuosavybę. Tad nei simpatijos, nei empatijos Džunei nejutau. Jei nesugebi rašyti, gal tai tiesiog ne tau?
Be viso šito knyga labai įdomi ir aktuali. Gyvename laikais, kai vos keliais mygtuko paspaudimais galime pakeisti, pagerinti ar sugriauti kito žmogaus gyvenimą. Ir ši istorija yra beveik apie tai. Apie tai, kai atsiduri tinkamu laiku tinkamoje vietoje, o tada visus juodus darbus gali suversti atsitiktinumui. Kai pasirenki norą išgarsėti, užsidirbti ir nusispjauni į moralę. Ir tokių atvejų – dešimtys. Ir ne tik literatūros srityje. Norėtųsi pasakyti – reikia susitaikyti, visada atsiras tokių, kurie lipa per galvas. Bet ar tikrai? Ar tikrai reikia užsimerkti prieš nusikaltimus? Kad ir kokie „nekalti“ jie atrodytų.
Keista knyga, kitokia knyga. Nesu tikra, ar pabaiga mane įtikino. Nesu tikra, ar mano moralė priima tokias situacijas, kai savininkas miręs, tad imu ir darau, ką noriu. Kita vertus, jei romanas sukelia tiek pasipiktinimo – autorė savo darbą atliko puikiai, o iššauktos emocijos liks ilgam.
Leidyklos dovana.
-01-02.jpeg)