Finlė Donovan – sunkiai besiverčianti rašytoja. Jos įkvėpimas kažkur pasiklydęs, kurį ji gaudo tarsi vėją laukuose. Vieną dieną, jai kalbantis su savo agente, jų pokalbio nuotrupas ir… būsimo romano siužetą nugirsta šalimais sėdėjusi moteris. Tačiau nuklausyti pokalbiai gali nuvesti įdomiais keliais. Taip ir nutinka: jos būsimo trilerio siužetas tampa realybe: Finlė tampa samdoma žudike.
Koks nuotaikingas ir linksmas šis romanas! Niekada nebūčiau patikėjusi, kad taip krizensiu skaitydama apie žmogžudystę, jos planavimą ir įgyvendinimą. Veikėjos vienos už kitą „geresnės“, tai pakūrė čia tikrą pasiutpolkę. Kas be ko, kaip nepatyrusi žudikė, Finlė kartais klysta, kartais susimauna, tačiau toks įspūdis, kad ji vadovaujasi tuo posakiu, kad nėra padėties be išeities. Ir jai tai visai puikiai pavyksta. O kur dar dėkingai sukrentantys sutapimai, kurių dėka ji išplaukia beveik sausa.
Drįsčiau teigti, jog šita knyga primena „Tarnaitę“, tačiau yra labiau orientuota į humorą, juokelius, kartais gana absurdiškas situacijas, kurios priverčia krizenti, nors iš tiesų, jei apie panašius dalykus skaitytume kriminalų rubrikoje, turbūt krizenti norėtųsi mažiausiai.
Negaliu nepaminėti čia puikiai prasiskleidusio moteriško solidarumo. Kiekviena jų čia su dideliu užsidegimu gelbėjo ne tik savo kailį, bet traukė ir kartu klimpstančias moteris. Buvo gera tai stebėti. Kad ir kokius nedorus dalykus jos čia darė, vis tiek rodėsi, kad dėl pateisinamo tikslo. Arba mano moralė visai nusivažiavo į lankas. Klausimas man pačiai, vidiniams pamąstymams.
Čia net romantinė linija atsirado! Ir net ne viena. Susimąsčiau – Finle, kaip tu viską spėji?
Labai smagi, linksma knyga. Detektyvo – trilerio elementai, susipynę su vargstančios moterėlės bandymais atsistoti ant kojų. Tokia… juokas pro ašaras istorija. Labai lauksiu kitų dalių. Beje, jei jau internete ieškote ko nors „įdomesnio“, pasirūpinkite, kad paieškos istorija būtų išvalyta.
Leidyklos dovana.
