Absoliučiai
neįtikėtina tai, kad šį romaną apie lietuvius, Lietuvą ir mūsų
bendrą istoriją parašė ukrainietis. Tiek visko bendro, tiek
artimo, taip pažįstama. Atpažįstama. Ir viskas tarsi aidu
atsikartoja šiandieninėse naujienose, antraštėse, žmonių
istorijose. Šiandien prieš akis man stovi prisiminimai… nesusiję
su partizainais, tačiau susiję su karu. Jauna mergina su ašaromis
akyse pasakoja, kaip Mariupolyje likę jos seneliai nepalieka savo
namų, ir kaip išbuvo ten baisiausias dienas… nuolatinė baimė,
įtampa, nežinia. Visa tai lydi žmones, kurie gyvena karo
sąlygomis. Tačiau įdomiausia tai, jog baisiausiomis akimirkomis į
paviršių prasiveržia pati didžiausia drąsa ir noras kovoti dėl
savęs ir to, kas sava.
Šio nuostabaus romano centre – jaunas lietuvis Jonas. Dažniausiai jis – aplinkybių auka, vis blaškomas po Europą, kalinamas, verčiamas dirbti, o vėliau tiesiog pasiryžta bet kokia kaina grįžti namo ir kovoti. Taip paprastas jaunuolis tampa partizanu.
Šiame romane atskleidžiama tiek daug visko, tačiau čia mažai žiaurumo. Mažai kaltinimų, daugiau bandymo paaiškinti. Mažiau pykčio, tačiau be galo daug vilties. Arba aš esu labai naivi skaitytoja ir pasaulį matau pro rožinius akinius. Arba autorius iš tiesų atliko savo darbą nuostabiai.
„Baimė buvo tvirčiausias įrodymas, kad visa yra tikra.“
Brolystė šiame romane negali nežavėti. Partizanų ryšiai, nusiteikimas, pagarba. Ar būta išdavysčių? Ak, ne viena ir ne dvi. Bet vis tiek, būtent žmonių bendrystė padėjo mūsų šaliai išbristi iš ten, kur buvome įklampinti. Vis tik man labiau įstrigo tie gražūs ryšiai – kai su tavimi dalinsis paskutine duonos kriaukšle, kai aprūpins visiškai nepažįstami žmonės, įsileis į savo namus, paslėps, slaugys, pasirūpins. Dažnu atveju rizikuodami savo gyvybėmis, tačiau suvokdami, kad viskas tik dėl didesnio tikslo – laisvės.
Zuikis yra stiprus motyvas šiame romane, vis paminimas skirtinguose kontekstuose. Vienur (dabartyje) tai katinas, nuostabus katinas ir veikėjas, kurį pamilau. Kitur – stabas, dievas, kažkas, ką reikia garbinti. O dar kitu atveju tai tėra vaikystės folkloras, kur dažną iš mūsų keldavo suspaudę galvą ties ausimis ir sakydavo, kad parodys zuikių bažnyčią. Graži simbolika, apjungianti skirtingus laikotarpius, atskirus istorinius periodus arba tiesiog – gyvenimo etapus.
Nenoras kalbėti apie praeitį taip pat daug kartų čia minimas. Jonas Svilainis – Liūtas, nors ir prašomas papasakoti apie praeitį, labai nenoriai tą daro, ir tą daro rašydamas. Nes apie praeitį, praradimus joje, kaltės jausmą, skaudulius kalbėti per sunku. Tarsi plėštum šašus nuo žaizdos vėl ir vėl iš naujo.
Ši knyga nuostabi. Parašyta ir išversta puikiai. Ši istorija pagerbia mūsų praeitį, Ukrainos praeitį. Ir priverčia atsigręžti, sustoti, pagalvoti. Nes istorija kartojasi, o tai baugina. Man norisi ja domėtis, nes tokios asmenybės kaip Liūtas ar kojas jam tvarsčiusi bobulytė suteikia vilties. Ir noro kovoti.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
