SVEIKA, GRAŽUOLE - Ann Napolitano

Koks nuostabus šis romanas. Ar nustebau? Nelabai, nes prieš tai skaityta autorės knyga „Mielasis Edvardai“ man taip pat labai patiko. Ši autorė geba įlįsti į pačias tamsiausias širdies kerteles ir paliečia taip stipriai, kad perskaičius knygą norisi nusipurtyti. Vėl keliami moraliniai klausimai, vėl sluoksnis po sluoksnio lupami šašai ir kapstomasi po šeimos peripetijas. Santykiai čia tarsi atskiras veikėjas, seki, viliesi, bėgi arba ramiai eini kartu su visais veikėjais iki paskutiniojo puslapio. 

Viljamas – jaunas vaikinas, kurio aistra – krepšinis. Iki dienos, kol jis sutinką ją. Džulija, vos pamačiusi Viljamą supranta, kad jis – būsimas jos vyras. Ir iš tiesų, jauna moteris greitai jį įtraukia į visą šurmulį. Užaugęs be meilės netikėtai tą meilę ir rūpestį randa seserų Padavano šeimoje. Keturios seserys ir šilti, priimantys tėvai pasirodo esą viskas, ko Viljamui labiausiai trūko gyvenime. Tačiau gyvenimas nenuspėjamas ir kartais jo vingiai pasisuka netikėtomis kryptimis. Ne išimtis ir ši istorija. 

Sunku žodžiais nupasakoti šią knygą. Panašių istorijų skaičiau ne vieną ir ne dvi. „Geriausios mūsų dienos“, „Lūkesčiai“, „Mažosios moterys“, „Chemijos pamokos“ – visose šiose knygose vyrauja panaši atmosfera. Šeimos rūpesčiai, džiaugsmai, skausmai, vargai. Viskas nepaprastai artima, natūralu, pažįstama, jautru. „Sveika, gražuole“ tikrai paliečia daug temų: traumas (tiek psichologines, tiek fizines), santuokos problemas, skurdą, netektis, ligas; galėčiau vardinti ir vardinti. Tad pasakysiu paprastai – šita knyga yra tiesiog apie gyvenimą. Tikrą, nesuplanuojamą, nenuspėjamą, tokį, kokiame ir mes gyvename. Kai vieną dieną viskas gerai, o po akimirkos jau apsiverčia aukštyn kojomis. Arba kai tai ko bijojai, pasirodo, kaip nuostabus dalykas, dėl kurio nušvinta akyse. Tiesiog margas margas romanas apie tikrus žmones. 

Visada džiaugiuosi, kad pavyksta įsijausti į romaną, kai pamilstu veikėjus, ir tikrai taip nutiko ir šįkart. Negalėjau knygos padėti į šalį tomis dienomis, kai ją skaičiau. Aliuzija į „Mažąsias moteris“… graudinausi, ir ne kartą. Ir net užsimaniau Alcott romaną perskaityti darsyk, nes ši knyga yra tarsi moderni anos versija. Sukėlė daug prisiminimų ir emocijų. 
„Sveika, gražuole“ – tai tėvo žodžiai dukroms. Kai visos sugūža po tėvų sparneliu, ar kai ateina ant peties išsiverkti. Arba pasidžiaugti savo pasiekimais. Dėl asmeninių priežasčių skaityti apie tokius santykius man buvo nepaprastai sunku. Neslėpsiu – pavydėjau veikėjoms tos meilės, rūpesčio ir palaikymo iš tėvų. Žinoma, ne visada romane visi visus palaikė, o tam tikros situacijos net mane supurtė, tačiau dažniausiai čia artimieji buvo šalia. Iki tam tikrų pokyčių. Ir iki didžiojo lūžio. 

Norėčiau, kad į rankas tokie romanai įkristų kuo dažniau. Norėčiau veikėjus pamilti visada. Ir čia, nors ir su trūkumais, nors ir ne visada teisingais pasirinkimais, žmonės, kuriuos sukūrė Napolitano čia buvo tikri. Apie tokius norisi skaityti, su tokiais norisi susipažinti. Gili, prasminga, jautri knyga. Nepalieka minčių jau kelias savaites ir liks mano namų bibliotekoje. Ir kad ir kaip banaliai skamba – širdyje taip pat.

Leidyklos dovana.