Tai romanas apie meną, menininkę, gėrį ir blogį. Apie moteris, ir taip, kaip jos neretai yra priverčiamos kentėti vien dėl to, jog yra moterys. Nes yra „silpnoji“ lytis. Nes patriarchalinis pasaulis taip sudėliojo, kad ką čia, vyrai nuspręs, kaip moterims gyventi. Ir kas iš to gaunasi?
Romano veiksmas – Argentina, La Platos miestas. Čia mums pasakojama apie jauną moterį, Juną, turinčią kognityvinių sutrikimų, tačiau tuo pat metu – nenusakomai talentingą menininkę. Per juodą humorą (didžiausias romano pliusas), kūrybą ir dažniau neišsakomus, nei pasakomus dalykus čia pasakojama kelių moterų istorija. Ne visada aišku, kas tiesa, o kas melas. Kas fantazija, o kas realybė.
Turiu keistą santykį su Lotynų Amerikos autoriais. Į rankas vis patenka vienas kitas romanas, bet kažkaip… nepataiko nei į širdį, nei ką paklibina emociškai. Kol skaitau, įdomu, smalsu, rašymo stilius dažnu atveju būna unikalus. Tačiau užvertus knygą lieka… nežinau kas. Tarsi nelieka nieko.
Vis tik šiame romane labai svarbūs yra kone visi veikėjai. Jų fizinės, psichinės negalios arba jų komplektai čia tarsi atskiri veikėjai. Tarsi Betina ir jos Liga keliautų atskirai. Juna ir jos pasaulio suvokimas. Arba kartais visiškai priešingai – atotrūkis nuo visko, kas yra apčiuopiama, racionaliai suvokiama ir paaiškinama.
Dar susimąsčiau, kad kartais nežinojimas ir nesuvokimas gali būti ir dovana. Kai nesupranti, kaip viskas iš tiesų yra blogai – nesijaudini. Kai nematai realybės, neįžvelgi sunkumų ar grėsmių, jos tarsi tavęs ir nekabina. Tik kaži, kiek tame pilnavertiško gyvenimo. Nesu tikra, ar kurį nors veikėjų aš pamėgau. Ar dėl kurio nors ėmiau jaudintis, svarstyti, kas jo laukia. Tokia keista knyga, tarsi sapnas, iliuzija, miražas… plaukė ir praplaukė visas siužetas, prasklendžiau, ir kažkaip… nulis emocijų. Tik be juodo humoro noriu pagirti rašymo stilių ir vertimą – tekstas unikalus. Kartais sunkiai skaitomas, o kartais gluminantis, tačiau išskirtinis.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretosknygos.lt
