Kokia faina knyga! Tokia… gana paprasta, bet taip pagauliai parašyta, ir taip smagu buvo skaityti, kad nesinori net narstyti po kaulelį. Na, gal tik truputį, nes kaip gi aš be to.
Šis miestelio detektyvas mus nukelia į išgalvotą Kalniškio kaimelį, kuriame visi vieni kitus pažįsta. Niekur nepasislėpsi, nes tai kas nors užuolaidą atitrauks, kad žvilgtelt, tai paskalas sunešios greičiau, nei spėsi pareiti namo. Pagrindinis veikėjas – Rokas Kėsus – čia atsibeldžia vasaroti ir gydytis sudaužytos širdies. Rokas trokšta pabėgti nuo miesto ir apsistoja prieš septynerius metus mirusio draugo namuose, o jam duris plačiai atveria jo mama. Tačiau pabėgimas komplikuojasi: tiek Rokas, tiek kiti kaimelio gyventojai ima gauti keistus laiškus, pasirašytus paties velnio, o netrukus ima dėtis keisti dalykai.
Visų pirma, man labai patiko Vilkas ir Antis. Be šių personažų romanas būtų perpus silpnesnis. Jie čia įnešė ir chaoso, ir tvarkos vienu metu. O jau Anties sarkazmas, skaičiau, krizenau. Nelabai norisi daugiau apie juos atskleisti, kai skaitysite, patys suprasit.
Ir pasikapstykim. Nežinau, tikrai nežinau ar reikėjo tiek daug visko apie Roko gyvenimą Vilniuje ir visos tos meilės. Nesu tikra. Tarsi suprantu norą paaiškinti Roko skausmą, bet man pasirodė, kad ėmus kapstytis po miestelio paslaptis bei atsiradus Jurgai, skausmas pats savaime kažkur dingo, prigeso, susilpnėjo. Tas nuolatinis priminimas pasirodė kiek dirbtinis. Rokas pats dėmesį skyrė „tyrimui“, o štai skaitytojui reikėjo keliauti laiku ir kapanotis po jo praeitį.
Įdomus niuansas – aš neatspėjau, kas kaimelyje užkūrė visą pasiutpolkę. Net nenumaniau. Tai riebus pliusas už tai, kad tik paskutinę minutę, jau Rokui artėjant prie ežero man susidėliojo visi taškai.
Itin įdomi pasirodė partizanų linija, romane įpinta mitologija, visiškai aiškus ir Jurgos vardo parinkimas. Kaip sakoma, velnias juk slypi detalėse. Smagus detektyvas. Gal kiek painoka, tačiau kai jau viską išgliaudai, lieka geras įspūdis.
Leidyklos dovana.
