Jau daug metų geriu arbatą be cukraus. Bet jei atsiranda galimybė gyvenimą pasisaldinti kitais būdais, retai kada atsisakau. O štai Henry romanai yra vienas tų saldiklių: nei dantims kenkia, nei cukraus lygį kraujyje užkelia, bet lieku apsipatenkinus kaip niekad.
Atsitiktinumų dėka Nora vis susitinka su Čarliu. Ir tarp jų tikrai neskuba skraidyti Amūras, o ir kibirkštys laksto tikrai ne dėl meilės, o labiau dėl trinties. Nora – negailestinga literatūros agentė, o Čarlis – kiek atlaidesnis redaktorius. Galiausiai jie abu atsiduria mažame miestelyje, kuriame, apsupti knygų ir lydimi įvairių nutikimų, yra priversti susidraugauti. O gal jų laukia ir dar kažkas?
Emily Henry ne tik rašo knygas, bet ir knygose jos veikėjai rašo knygas. Arba kalba apie knygas. Arba ji tiesiog sukuria tokius veikėjus, kurie gyvena knygų pasaulyje ir tuo mėgaujasi. Na ir kaip gaki nepatikti tokie romanai tokiai užkietėjusiai skaitytojai kaip aš? Kur personažai kalba apie knygų kvapą, apie įspūdžius. Ne tik meilė tarp veikėjų čia svarbi, bet ir meilė literatūrai, kūrybai, rašytojams. O tai mane kiekvieną kartą pakeri.
Kalbant apie patį romaną – ne aukštoji literatūra, ne kažkas tokio, ką labai ilgai prisimintum. Tačiau ši rašytoja kažką turi, kad norisi į jos pasakojimus nerti, skaityti, krizenti kartu (nes humoro jausmas čia pasakiškas) ir „sirgti“ už kiekvieną iš veikėjų. Pamenu, kad kažkada kalbėjau, jog būtent tokių romanų mūsų rinkoje labai trūksta, ir tada pasipylė. Leidyklos išleido ne vieno ir net ne dviejų autorių romanus, meiles seiles, tik rinkis. Emily žaibo greičiu tapo mano labai mylima autore. Lengvumas, šarmas, cinkelis: viskas susijungia į vieną ir skaitydama jos knygas jaučiuosi lyg vėl žiūrėčiau tuos gerą jausmą sukeliančius Holivudinius romantinius filmus, kokius kurdavo prieš porą dešimtmečių.
Leidyklos dovana.
