Su Gregory jau esu pažįstama. Skaičiau ne vieną jos romaną, ir pastebėjau, kad man gerokai labiau patinka jos knygos ne apie karališkas peripetijas, o būtent tos, kuriose galima rasti magijos, burtų, raganavimų. Aišku, aš meluoju – nes veikėja, gebanti iš žolelių išvirti nuovirą nuo karščiavimo, nėra ragana. Taip tik norima papasakoti apie praeityje vykusius baisumus, kai protingos moterys būdavo nukankinamos arba sudeginamos ant laužo.
Alinora su vaikais gyvena 17 amžiaus Anglijoje, Užliejamosiose žemumose, visiškai atsiskyrusi nuo pasaulio. Jos vyras dingęs, tad ji sunkiai verčiasi. Šalį purto pilietinis karas, o į jos gyvenamą užkampį vieną vasaros naktį atklysta kunigas Jokūbas. Jų likimai greitai susipina, tačiau jau nuo pat pradžių galima numanyti – tokiomis aplinkybėmis tai prie gero neprives. O gal čia bus išimtis?
Skaičiau ir mintyse sukosi „Erškėčių paukščiai“ ir filmas „Raudonoji raidė“. Panašūs siužetai, motyvai, istorijos vingiai. „Naivi“ moteris ir kunigas, nenusakomai aistringa meilė ir viso to pasekmės. Rodos, skaityta, matyta, girdėta, bet… ši istorija man nepaprastai patiko. Pasirodė, kad čia nieko netrūko, bet ir nebuvo per daug. Siužetas neištemptas, daug visko vyksta, o net jei tempas ir sulėtėja, skaityti vis tiek įdomu, nes Gregory tikrai moka kurti tokius veikėjus, kurie ima rūpėti. Matai neteisybę – jaudiniesi. Jei įvyksta kas gero ir gražaus, tarsi kartu pasidžiaugi.
Vis tik labiausiai mane ši knyga privertė viduje kunkuliuoti dėl neteisybės, dėl moterų žeminimo, dėl visuomenės tamsumo. Taip, taip, kokie laikai, tokie ir papročiai, be po perkūnais! Dar ir dabar juk panašūs dalykai vyksta. Dar ir šiandien moterys ne visur turi galimybę laisvai kvėpuoti. Praėjo beveik 400 metų nuo autorės aprašomų įvykių, o kai kurie juoduliai dar vis neprašviesėjo. Kai kurie papročiai dar vis vejasi mus diena iš dienos. Pradedant smulkmenomis, kai mergaitėms tik lėlės, o berniukams mašinėlės, baigiant tuo, kad vyrai sprendžia, kaip moteris gali ar negali elgtis su savo kūnu.
Visada džiaugiuosi, kai romanai sukelia daug emocijų ir minčių. Kai net ir praėjus kelioms savaitėms vis susimąstau apie siužetą, apie romane buvusias problemas. Tad šiuo atveju nepaprastai džiaugiuosi, kad manęs laukia dar dvi šios trilogijos dalys. Dar nenoriu paleisti Alinoros, noriu pamatyti, kaip ji sužydės.
Leidyklos dovana.
