Labai stiprus detektyvas. Veikėjai įdomūs, praeities šleifas sunkiai velkasi ir viskas su kiekvienu skyriumi ima rodytis vis sudėtingiau. Pagrindinis tyrėjas – Matas Balardas yra nusiteikęs išsiaiškinti tiesą. Tiesą, kurios nepavyko atkapstyti prieš daugelį metų, kai buvo žudomi vaikai. O dabar viskas tarsi atsinaujina – Matas gauna nuotraukas viena po kitos – o jose įamžinti vaikai dar prieš įvykdant nusikaltimus. Be siunčiamų nuotraukų lyg žaibas drioksteli ir naujas nusikaltimas. Sutapimų daug, tačiau ar tikrai gali būti, jog žudikas grįžo po 25 metų?
Įtampos čia netrūksta. Veiksmo irgi. Sukta, susukta. Tik kad aš esu aš ta nepaprastai pastabi skaitytoja, ir man kartais viena smulkmena gali išduoti visą esmę. Būtent taip nutiko ir vėl. Po vieno įvykio buvau tikra, kad vienas žmogus yra prisidėjęs prie viso chaoso. Nenumaniau kodėl, bet kad įsivėlęs, buvau tikra. Ir neklydau.
Patiko ir tyrėjų gyvenimo ir darbo balansas šiame detektyve. Nepersistengta su šeimos dramomis, bet ir parodyta, kad ne tik darbu šie policininkai gyvena. Turi kai kurie iš jų ir „užklasinės“ veiklos, kuri pasirodo gana įdomi.
Ir, žinoma, moralės klausimas. Kodėl taip dažnai dokumentikoje apie serijinius žudikus pabrėžiama, kokia klaiki buvo jų vaikystė? Tarsi norėtume teisinti. Gal mano vaikystė buvo ne pyragai, bet dėl to nekankinu ir nežudau bejėgių vaikų. Mane visada suglumina šita dalis. Suprantu norą paaiškinti, tik kad tas paaiškinimas dažnai rodosi kaip pateisinimas. O ar aš norėčiau teisinti tokius monstrus? Kaži. Šiais laikais galima gauti pagalbą, tereikia jos paprašyti. Yra daug būdų išlipti iš užburto smurto rato.
Įdomu, įtraukia, tikrai lauksiu kitų dalių.
Leidyklos dovana.
.png)