Gyvenimas būtų kur kas lengvesnis, jei išmoktume pasakyti, kad mums ne viskas gerai, kai būna blogai. Vietoje to dengiamės kaukėmis, ir nešiojame jas tol, kol apgauname aplinkinius, o galiausiai patikime tuo ir patys. O tada nutinka kažkas, kas išsprogdina visą mūsų tuometinę „realybę“ ir nubloškia į tikrą jos versiją. Ir ta versija ne visada būna lengva, skaidri ar lengvai perbrendama.
„Normalūs žmonės sako negalį įsivaizduoti tokios prastos savijautos, kad iš tiesų norėtųsi mirti. Nė nemėginu jiems aiškinti, kad noras ar nenoras čia niekuo dėti. Paprasčiausiai žinai, kad neturėtum būti gyvas, jauti kaulus laužantį nuovargį, nuovargį, persmelktą baimės. Tavo būtis tėra klaida, ir anksčiau ar vėliau reikia ją ištaisyti.“
Marta bando gyventi, tačiau tik egzistuoja. Ji neranda tam priežasčių, o jos nežinia, apatija ir sunkios dienos atsibosta jos vyrui Patrikui ir jis ją palieka. Ji vis dažniau prisimena praeitį, kapstosi po ją, ieško atsakymų ir sugrįžus į tėvų namus vėl slepiasi po stalu kai pasaulis ima darytis per daug garsus ir gąsdinantis. Kaip išgyventi, kai gyventi nematai jokios prasmės?
Kokia knyga… kokios emocijos, kokie pajautimai. Taip artima, taip velniškai skaudžiai artima, kad kelias akimirkas maniau, kad čia mano istorija. Mano ir Martos mąstymas dažną kartą taip sutapdavo, kad net baisu. Jos požiūris dėl vaikų, santykių, šeimos – viskas rezonavo. Ypač jos savijauta, jausmai, arba net ir ta pati apatija. Skaičiau, buvo liūdna, ypač suvokus, kaip nelengva yra artimiausiems, kai kažkas šeimoje taip stipriai kankinasi. Ir tai dar labiau gniuždo, nes gi pati suvoki, kaip yra blogai, padaryti gali labai mažai ką, ir be viso to nuolat matai nerimą artimųjų žvilgsnyje.
„Manau, visiems būtų geriau, jei netaptum mama.“
Skaudi knyga, bet mano nuomone, labai reikalinga. Tiems, kam blogai, kad pasijaustum ne toks vienišas bent toms kelioms valandoms. Ir artimiesiems, nes gaus galimybę bent paviršiumi prabėgti ir pamatyti, kas dedasi depresijos valdomose smegenyse. Nors viskas pažįstama, artima, suprantama, gailėjau Martos. Bet turbūt kažkiek atjautos ir empatijos skaitydama šį romaną atradau ir sau.
.jpg)