Susimąstau: kiek daug mes vieni apie kitus nežinome. Nekalbu apie ypatingas aplinkybes, apie šios knygos ar kokio veiksmo filmo siužetą. Kalbu apie kasdienybę. Matome tobulus santykius, turtus kraunančius darbus, veiklas, kuriomis žmonės mėgaujasi. Ir tada kartais, labai retais atvejais, esame nutrenkiami į realybę. Šeimos tampa toli gražu ne tobulos, o perfekcionizmas darbe maskuoja praeities traumas. Tad kaip gyventi, kai vis tik nepažįstame vienas kito? Dažnu atveju – patys savęs.
Evė kuria tobulus santykius su savo vaikinu Rajenu. Ji turi grupę puikių draugų. Tačiau moteris turi ir paslapčių. Jos tikrasis vardas kitoks, praeitis ir netgi dabartis skiriasi lyg diena ir naktis nuo tų, kurias ji pristato visuomenei ar net savo mylimajam. Kaip gyventi, iš tiesų gyventi, o ne egzistuoti, kuomet visas tavo gyvenimas yra pastatytas ant melo pamatų?
Po perkūnais! Šita knyga mane labai labai maloniai nustebino. Mintyse jau buvau pasiruošusi, kad čia bus dar vienas buitinis trileris, bet buvo ne visai taip. Apgavo veikėjus, atgavo mane. Veiksmo netrūko. Jau įsivaizduoju neblogą filmą arba serialą pagal šį romaną.
Ir vis tik norėčiau grįžti prie klausimo: kaip gyventi, kai viskas pastatyta ant kažko, kas nėra tikra? Taip, sakykime, vardas tikrai neturi reikšmės. Tačiau praeitis, patirtys, istorija, bagažas – tai yra dalykai, kurie mus suformuoja. Kurie atskiria AŠ nuo TU. Kaip galima kažką kurti, planuoti, kai gali pats pasiklysti savo melų labirintuose?
Nepaisant viso to, ką rašiau prieš tai, neslėpsiu, kartais susimąstau, kad būtų įdomus ir toks gyvenimas. Esi, kuo nori būti. Pakeiti savo alter ego vos tik prireikia. Tarsi supergalia, kurių dažnas iš mūsų kartais pasigailime, kad neturime. Bent jau aš tai tikrai. O tokios aplinkybės, kokiose šiame romane gyvena Evė ją įgalina daryti praktiškai bet ką.
Puikus romanas. Įtraukė, nepaleido iki paskutinio puslapio. Praėjo nemažai laiko, bet aš vis apie šią istoriją pagalvoju, o su tokio žanro ir kalibro knygomis taip nutinka retai.
Leidyklos dovana.
