Visų pirma, šis romanas parašytas įdomiu stiliumi. Retai kada taip tenka aptikti, bet dėl to tik įdomiau skaityti. Šitas romanas yra apie motinystę, buvimą motina, paranoją, rūpestį. Lyg tyčia, ypač dabar, šios temos mane tarsi persekioja. Kartais net juntu šiokį tokį susierzinimą ir susimąstau, kad gal reikėtų pradėti labiau domėtis knyga, prieš paimant ją į rankas.
Klouv gyvena ramų gyvenimą, augina vaikus, turi mylimą vyrą. Tačiau moterį slegia praeitis, paslaptys ir baimė, kad viskas gali netrukus iškilti į paviršių. Panašiu metu į jos gyvenimą atkeliauja motinos laiškas iš kalėjimo, o į namus įžengia nauja draugė – vaikų auklė. Draugystė ima kelti dar daugiau klausimų ir nerimo.
Veikėjos paranoja čia man pasirodė pateisinama, bet, kartais perspausta, išpūsta. Tarsi galėjau ją suprasti, tačiau ne visada pavykdavo tai padaryti. Po tokios vaikystės, po tokių patirčių, galima ją suprasti, bet po perkūnais, egzistuoja terapija, ne tik eteriniai aliejukai ar ekologiškos arbatėlės. Rodos, ir nori iš visko išbristi, ir tuo pat metu nepriima kitokios pagalbos, nei leidžia jos įsitikinimai.
Manau, kad visos veikėjos čia buvo savaip pamišusios. Kita vertus – ar gali būti kitaip, kai gyveni apsuptas smurto, nežinomybės, baimės? Kaip jau ne kartą esu minėjusi, vertinu tai, kad apie smurtą šiais laikais kalbama vis drąsiau. Kad mažiau ir mažiau teisinami smurtautojai. Tačiau skaitydama tokias knygas ir matydama tam tikras situacijas gyvenime vis tiek iš piktumo raukausi: kodėl aukos taip sunkiai brenda iš tų situacijų? Kodėl renkasi kartą, antrą, trečią atleisti ir teisina smurtautojus? Klausimai daugiau retoriniai, nes puikiai žinau, kaip veikia traumos. Vis tik susidurti su šiomis temomis net ir fikcijoje nėra emociškai lengva.
Atspėjau kone viską. Ir kas viską padarė, ir kaip, ir kodėl. Bet tai nesugadino skaitymo malonumo, nes veikėjų asmenybės čia atpirko viską su kaupu.
Leidyklos dovana.
