Vėl ir vėl kartoju ir kartosiu – knygos apie menininkus man visada prie širdies. Gal dėl to, kad artima, gal dėl to, kad daug ką suprantu ir išjaučiu panašiai stipriai. Gal. O gal mane tiesiog žavi visos margos asmenybės? Spėčiau, kad viskas kartu.
Šiame romane pasakojama apie Maria Callas – operos žvaigždę, primadoną, talentingą moterį, kuriai teko pramušti ne vieną stiklinių lubų sluoksnį tam, kad ir toliau darytų tai, ką mėgo labiausiai ir mokėjo geriausiai – dainuoti. Romano centre jos talentas bei santykiai su vyrais. Ir kartais rodėsi, kad nesuvokiu, kuris dalykas jai buvo svarbesnis.
Callas man sukėlė daug prieštaringų jausmų. Ji pati žinojo, kokia talentinga yra. Ir tai yra nuostabu, kai žmonės susivokia ne tik apie savo trūkumus, bet apie gerąsias puses; tačiau kartais atrodė, kad Callas ne primadona, o penkiolikinė, spangstanti dėl berniuko. Jos meilės, dramos, meilužiai, stumk-trauk santykiai, bėgiojimas paskui vyrus… kartais erzino, bet daug dažniau tiesiog nuvildavo. Kaip tokia įdomi moteris, tokia talentinga moteris gali taip ištižti dėl vyro?
Gal, kad kiti laikai? Gal kaip menininkė viską jaučia hiperbolizuotai. Gal, gal, gal. Bet prie stiprių moterų aš jos toli gražu nepriskirčiau. Karjeros prasme – žinoma. Bet viskas, kas vyko už operos ribų, mane liūdino. Nusižeminimas, savęs negerbimas, sveiko proto ignoravimas. Galima mylėti, ir mylėti stipriai, bet taip pamesti procese save…
Gana silpna knyga. Daug pasikartojimų. Istorinė dalis dar dar, bet vis tiek atrodė, kad prabėgta tik apgraibom, susikoncentruota ties meilėmis seilėmis, kai buvo galima išplėsti kitas, gerokai labiau intriguojančias linijas. Pavyzdžiui, mielai daugiau būčiau sužinojusi apie politiką, Kenedžių nelaimę ar net operos paslaptis.
Leidyklos dovana.
.jpeg)