Mėgstu šios autorės romanus. Bet kol kas kiek tenka skaityti, na niekas, absoliučiai niekas neperspjauna „Anytos“. Vis viliuosi, kad paėmus į rankas nuneš stogą, bet būna tik įtraukiantis ir gerai sukaltas trileris. Ir tai nėra blogai. Kai jau esu minėjusi dešimtis kartų – šie trileriai (buitiniai romanai) dažniausiai būna tinkami, kai norisi pailsėti nuo rimtesnės literatūros. Skaitydama vien tik šitokius, be abejonės, nei skonio nesiugdyčiau, nei kokias žinių spragas kamšyčiau, tačiau malonumą kartais atirti irgi juk norisi.
Geibas ir Pipa – laimingoje santuokoje gyvenanti pora. Jie nusiperka namą ant uolos krašto, ir jos vyras netrunka tapti sensacija: Geibas vieną po kito gelbėja žudytis nusprendusius žmones. Tačiau išaušta diena, kai net Geigas nesugeba išgelbėti nušokti nusprendusios moters. Tačiau ar tikrai ji norėjo šokti? Ką tą vakarą matė Pipa? Abejonės apninka moterį ir netrukus jų šeimoje užverda pekla.
Šitas romanas man patiko. Nustebino keli siužeto vingiai, neatspėjau daugumos dalykų, nes skaičiau ir manyje rezgėsi iš stereotipų nupinti paaiškinimai. Maniausi žinanti, kas čia kaltas ir kodėl, o štai autorė nusprendė pasielgti kiek kitaip, nei būtų įprasta. Trumpai tariant, išlipo iš standartinių rėmų ir nutarė suvelti viską taip, kad maža nepasirodė.
O šiaip, neištikimybė irgi tampa viena pagrindinių romanų temų. Buvo nesikalbėjimas, o dabar madinga veikėjus vesti į kairę. Net susimąstau, negi ir gyvenime visi vieni kitus taip dažnai išduoda, ar aš tiesiog naivi? Būtų įdomu pasidomėti kokia statistika, jei tokia iš tiesų egzistuoja. O gal tiesiog lengviausias kelias yra šeimoje kylančias problemas spręsti susiradus glėbį už jos ribų? Retoriniai klausimai, kažin ar yra vienas teisingas atsakymas į juos visus.
Neįpareigojantis, lengvas romanas. Ir įtampos pakanka, ir paslapčių, ir intrigų. Bet, matyt, toks jau gyvenimas, ir šilto ir šalto vis patiekiantis.
Leidyklos dovana.
