Be galo laukiau šios, paskutinės „Seserų varpų“ trilogijos dalies. O kai gavau, ėmiau marinuoti. Laukiau, net pati nežinau ko aš laukiau, tačiau matyt, taip reikėjo. Panašiai elgdavausi vaikystėje, kai skaniausius ar didžiausius kąsnelius pasilikdavau pabaigai. Pasiilgau veikėjų, pasiilgau norvegiškos dvasios, atmosferos, tačiau tuo pat metu žinojau – jau kai perskaitysiu, kelionė pasibaigs. Viskas. Teks atsisveikinti su seserimis, pastoriumi, mažu Norvegijos kaimuku ir jo žmonių likimais. O visų liūdniausia – su seserimis ir jų legenda.
Ir šioje dalyje visas veikėjų gyvenimas ir likimai persipina su legendomis, mitais ir praeitimi. Miestas, o ypač pastorius kovoja dėl to, kas jam svarbu. Jis pasiryžęs išsaugoti tiek vieną likusį varpą, tiek ir kitas su dvynėmis susijusias relikvijas. Po kruopelytę į paviršių lenda paslaptys, kurios gali padėti rasti atsakymus, tačiau tuo pat metu įtraukti į pavojų tuos, kurie kapstosi po praeitį.
Gražūs aprašymai, žmogiški, šilti veikėjai. Ne visi, nes ir negerų čia sutinkam. Bet kaži ar gali būti kitaip, kai kaina tokia didelė. Vieniems, tai verslas, pinigai, kitiems meilė, tretiems prisiminimai ir šeimos tradicijos. Ir kaip galima visa tai lyginti? Su kuo?
Mitai, tradicijos – kodėl mes taip dažnai laikomės jų įsikandę? Nes tai, kas pažįstama, suteikia saugumo jausmą? Tada būtų aiškiau ir tai, kodėl kartais žmonės persekiojami dėl to, kad yra kitokie. Bijoma to, kas nežinoma, neaišku. Ir kažkaip susimąsčiau – dažniausiai tą nežinią transliavo tie, kurie jau du tūkstančius metų tiki vieno vyruko istorija, ir kad mirė, ir kad prisikėlė. Bet va štai suaugusios dvynės jau neįtikima, pavojinga, baisu.
Žavėjo tobulėjimas visose srityse. Ir tai nepaprastai stipriai jautėsi visos trilogijos metu. Skaičiau ir tiesiog jaučiau, kaip veikėjai vis labiau prisileidžia pasaulį, vis dažniau pasinaudoja naujovėmis. Iškelia koją iš savo kalnų kaimelio. Taip ir turėtų būti gerame romane, kismas, judėjimas į priekį, veikėjų, siužeto ir pasaulio suvokimo atskleidimas čia išreikšti nepaprastai stipriai.
Ačiū Mytting’ui už šią trilogiją. Buvo verta į ją nerti. Ir dar atskleisiu, kad labai nustebau, kai vienoje vietoje skaitydama kelis puslapius juokiausi balsu. Nesitikėjau, kad rasiu kažką šitokio juokingo tokioje, sakykime, rimtoje knygoje.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
www.instagram.com/gretosknygos.lt
