Dar viena knyga, suteikianti mums progą susipažinti su itin tolimais kraštais. O tada, kai jau supažindina, tik dar kartą patvirtina, kad žmogiškumas, gerumas ir empatija yra universalūs dalykai, kuriems netrukdo nei sienos, nei kalbų barjerai, nei kultūros.
Šiame romane pasakojama apie Jom Jongsukę, turinčią mažą parduotuvėlę ir benamį Doką, kuris, išgelbėjęs jos piniginę pasilieka Jom Jungsukės gyvenime. Moteris, nepaisant išankstinių nusistatymų, Dokui leidžia dirbti naktimis. Kitaip tariant – ji vyrui suteikia antrą šansą.
Dokas pasirodė kaip itin įvairiaspalvis personažas, buvo smagu stebėti jo kismą. Vis tik pajutau, tarsi visa romano esmė ir išvados buvo padarytos per greit. Paskirti vos pora puslapių išlukštenti tokiai daugiasluoksnei asmenybei nepasirodė teisinga. Man parūpo Dokas ir jo likimas. Norėjosi mažiau didaktikos, daugiau atsakymų ar paaiškinimų. Gal net šiokio tokio epilogo.
Romanas man kažkiek priminė „Kol dar neatšalo kava“ – apima jausmas, kad pasigavę anos sėkmę dabar ant to paties ar panašios veislės arkliuko joja kiti autoriai. Kavinukė, parduotuvėlė, senučiukai ir paslaptys, kelionės po praeitį viena ar kita forma. Viskas ima kartotis, retsykiais pasigendu originalumo.
Žavėjo Doko nuoširdus noras dirbti, užsidirbti, nebūti našta. Ir įdomiausia, jis lyg įrodymas, kad daugiausia duoda mažiausiai turintys. Kažkodėl labai gerai jį įsivaizdavau, tarsį lokį toje mažiučiukėje krautuvėlėje, besistengiantį apsisukti ir atlikti viską tobulai.
Graži knyga, nepaisant visko, buvo smagu skaityti. Tokios istorijos sušildo širdį, palieka kažką viduje. Man gal vos vos per saldu, bet neabejoju, kad tiems, kurie ieško jaukumo, tikrai patiks.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
