Šis romanas, tai pasakojimas apie Otumę ir Finį – du, nuo vaikystės geriausius, draugus. Tačiau kad nebūtų viskas taip paprasta, jie iš tiesų myli vienas kitą. Yra įsimylėję. Baimė ir nenoras sugriauti gražią draugystę galiausiai nuveda prie skaudžios pabaigos. Ir prie svarstymų – kas būtų, jeigu būtų?
Paauglystė. Hormonai. Pirmosios meilės ir pačios didžiausios draugystės. Kai viliesi, kad žmones, kuriuos sutikai tada, liks tavo gyvenime amžiams. Kai patikėtum ir pačias didžiausias paslaptis, ir kvailiausias mintis, nes dar gyvenimas nepaveikė taip, jog filtruotum ką ištransliuoti, o ką pasilikti sau. O tada nutinka gyvenimas – atsiranda veiklos, darbai, kiti draugai, gal pasikeičia aplinka… tie žmonės, kuriuos laikei savo visatos centru, ima ir nutolsta. Skambučiai apmąžta, o naujienas, kurias įprastai būtum pasipasakojęs jiems, staiga iki parašyti jau kitiems geriausiems draugams.
Kaip tik prieš kelias dienas kalbėjausi su vienu žmogumi apie tai, kaip keičiasi ir rotuojasi žmonės mūsų gyvenime; pasidalinau metafora apie traukinį ir jo keleivius, kurie įlipa, išlipa kada nori, gali grįžti, gali tik stotelę kartu važiuoti, o gali ir visą maršrutą. Ir aš manau, kad tai yra normalu, tuo ir žavus gyvenimas, kad ne visada gali jį prognozuoti. Ir apie tai šis romanas, kuris tik primena, kad reikia naudotis progomis. Reikia imti, kol yra. Naudotis, kol gali. Bendrauti, kol esame gyvi.
Lengvas, paaugliškas romanas. Priminė man jaunystės serialus, priminė ir save pačią, kai baimė valdo taip, kai negebi tiesiog kalbėtis ir vietoje to save mazochistiškai kankini. Tikėjausi, kad ši knyga sugraudins, tai taip neįvyko. Norint pabėgti nuo kasdienybės, bus tinkamas romanas. Bet ar gavau kažką labai naudingo ar vertingo, suabejočiau.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
https://www.instagram.com/gretosknygos.lt
