Prancūzų literatūra yra loterija. Arba būna labai gerai, arba šnipštas. Tai čia pasitaikė vienas stipresnių romanų apie karą, skaitytų paskutiniu metu. Holokausto tema, be abejonės, jau taip stipriai pakinkyta marketingo, kad kartais susimąstau apie skirtumą, kai tragedija naudojama kūrybai, ir kai pelnui. Ir kiek moralu yra pelnytis iš kitų skausmo. Toks retorinis klausimas pačiai sau. Užvertus šį romaną galiu tik pasidžiaugti, kad autorė nusprendė papasakoti savo šeimos istoriją. Nes stiprybė ir tokia bendrystė, kokią radau šiame romane, įkvepia.
Romano centre – Berestų šeima. Pasakojama apie šiuos laikus, kai į pašto dėžutę Prancūzijoje įkrenta atvirukas su mirusių šeimos narių vardais. Ir antroji istorijos dalis, nukelianti mus į Antrojo pasaulinio karo metą, kuomet likimas visus išbarsto, išdrasko ir pakeičia gyvenimus visiems laikams.
Dar ir dar kartą įsitikinu, kad istorija linkusi kartotis. Visada atsiranda monstrų su dideliais ego, kurie nusprendžia pakariauti. Užvaldyti. Sugriauti. Ištrinti, pakeisti, suklastoti istoriją. Žaisti žmonių likimais tarsi šachmatais, kai negalioja jokios taisyklės. Neslėpsiu, būtent todėl mane glumino šios istorijos herojų tikėjimas, kad „jau mus tai šitai aplenks“, ženklų nepaisymas, aklumas tam, kas jau vyko pasaulyje. Lengva dabar kalbėti, kai turime internetą, telefonus ir dar begalę ryšio priemonių. Apie tokį dalyką, kaip koncentracijos stovyklos sužinotume itin greit. Nors… bučos ir mariupoliai įrodė, kad net ir dabar naujienos gali visuomenę pasiekti tik kai jau būna per vėlų ką nors pakeisti ar išgelbėti.
Viltis durnių motina. Bet ar tikrai? Ar tikrai yra viltis, tikėtis geriausio, norėti, kad ateitų laiminga pabaiga ar bent jau atsakymai? Man rodosi, kad normalu tikėtis aiškumo gyvenime. Aiškumo dėl žmonių, kurie mums rūpi, kuriuos mylime. Ypač, kai atsiduriama tokioje situacijoje, kai išgyventi galimybių yra nedaug. Esu skaičiusi ne vieną ir ne dvi istorijas, kuomet veikėjus būtent tą viltis, tikėjimas, troškimas ir išgelbėjo. Turbūt mūsų pasąmonėje yra kažkas užprogramuota, kad įvykus baisiems dalykams, manifestuojame laimingas pabaigas. Kartais tai veikia, kartais ne. Bet juk o ką daryti nevilties ištiktam?
Puikus romanas apie karą. Apie šeimą, bendrystę, pasaulio siaubus ir šviesą tarp jų.
Leidyklos dovana.
