Alina Bronsky yra viena iš tų rašytojų, kurių knygas į rankas imu nė neskaičiusi anotacijos. Baba Dunja patiko nesvietiškai, nors pasakojimas buvo liūdnas, slogus, o ir laikmetis nedėkingas. O štai ši knyga mane apgavo. Pradžioje skaitydama krizenau, o vėliau norėjau verkti. Ypač tada, kai supratau, kad tam tikri dalykai yra pažįstami ir nepaprastai skausmingi.
Gyvena sau Rozalinda. Ramiai gyvena, sovietmetis į pabaigą, o šita ciocė rūpinasi tik savimi ir visus kitus šokdina ant ausų. Dabar labai greitai tokiai asmenybei priklijuotume etiketę, susijusią su labai gražiomis pavasario gėlėmis. Moteris augina sukrą Sulfiją ir turi vyrą, kurį uja kiekvieną dieną. Tačiau viskas apsiverčia kai dukra pagimdo Rozalindai anūkę. Nieko nemylinti moteris staiga pameta galvą dėl anūkėlės ir visus savo neišsipildžiusius lūkesčius projektuoja jai. Romane autorė pasakoja apie moterų likimus, nedėkingą laikmetį ir suvis labiausiai – apie motinų ir dukrų santykius.
Juokas juokais, bet pradėjus skaityti šį romaną pirma mintis buvo – o ne. O ne, prašau, tik ne vėl motina narcizė. Tik ne manipuliacijos. Tik ne emociniai žaidimai, kurie dažniausiai būna be laimėjimo. Man ir pačios gyvenime viso to pakako. Bet viskas prasisklaidė, nes autorė meistriškai valdo plunksną – čia ir sarkazmo apstu, ir humoro, ir net juodesnio. O kur dar Rozalindos vidiniai monologai, kuriais labai aiškiai atskleidžiama, kaip tokie žmonės mąsto, kokie jų tikslai, poreikiai ir tai, kiek daug jie yra pasiryžę padaryti, kad pasiektų savo. Kad būtų geriausi, teisiausi, mylimiausi.
Kažkodėl nujaučiu, kad šitokios veikėjos sukurti neįmanoma, jei niekad nesi susidūręs su tokiomis asmenybėmis. Ir labai linkiu visiems, kad tokias rozalindas tik knygose ir sutiktumėte. Man ši knyga sukėle begales minčių. Tiesiog begales. Gal taip yra todėl, kad brendu per labai klampias pelkes savo gyvenime; o gal dėl to, kad čia buvo įžodinti tie dalykai, kurių pati sau ilgą laiką nepripažinau.
Puiki knyga. Tiesiog puiki. Džiaugiuosi, kad turiu dar porą neskaitytų šios autorės kūrinių ir viliuosi, kad jie paliks ne ką mažesnį įspūdį.
