Hoover, Hoover, ką tu su manim darai? Vėl ir vėl įsuki mane į savo dramų ir intrigų verpetą. Šiame romane sutinkame abiturientę Skai. O ji netrunka susipažinti su vaikinu – Dinu – kuris atrodo kaip maištautojas, tačiau netrunka pavergti jos širdį ir Skai neatsispiria. Prasideda laipiojimas pro langą naktimis ir vienas kito erzinimas.
Autorė vis bando į savo romanus įpinti kokią rimtesnę temą. Vienais atvejais jai tai pavyksta puikiai, kitais – skaudžius, sudėtingus ir svarbius dalykus paliečia tik pirštų galiukais. Vietoje to pasirenka apie meiles seiles kalbėti; kas antrame puslapyje vis įterpiant meilės prisipažinimus ir utiutiu. Viskas yra su tuo gerai, juk negalima tikėtis kažko kito į rankas imant meilės romaną. Vis tik tam tikrais atvejais gaunasi taip – nei skusta, nei lupta. Pastato visą istoriją ant didelės intrigos, o jos dydis atskleidžiamas tik pabaigoje. Ir šiuo atveju probleminiai klausimai buvo gigantiški, skaudūs, paliekantys gilius randus žmonių gyvenimuose. Tik autorė labiau norėjo viską susukti į meilės kokoną. O jau tos problemos, gi čia tik tarp kitko, kad visai skysta nebūtų. Mano subjektyvia nuomone, romanas būtų kur kas stipresnis, jei problemos būtų paanalizuotos plačiau.
Bet vis tiek, kažką ši autorė turi. Nemoku apibūdinti to jausmo, kai žinai, ko tikėtis, bet tuo pat metu nujauti, kad pabaigus norėsis burbėti, pyksi ant veikėjų dėl nesikalbėjimo; ant autorės, kad renkasi plūdūriuoti paviršiuje, vietoj to, kad nertų į gilumas. O tada vėl ir vėl imu ir skaitau kitą jos romaną. Gal taip yra todėl, kad tai tampa šiokia tokia terapijos, poilsio forma? Kai gali negalvoti, neieškoti paslepėtų minčių tarp eilučių ar sudėtingų metaforų?
Jauki knyga. Paaugliškos simpatijos ir meilės čia ima viršų, ir tai yra savotiškai žavu. Man patinka stebėti tokius ryšius, kai net labai jauni žmonės žino, ko nori ir to siekia. Tai ką, iki kitos Hoover knygos pailsiu nuo burbėjimų. O tada – matysim.
Leidyklos dovana.
