Šita knyga yra tiesiog šiltas pledukas vėsų vakarą. Karštas gėrimas, parėjus po pūgos namo, ar garuojanti vonia po sunkios dienos. Galėčiau palygimus tęsti ir nesustočiau ilgai. Kokia neįtikėtinai jautri, smulkmenomis ir dėmesingumu prisodrinta istorija.
Istorijos herojai – senutė Tuvė, aštuonkojis Marcelas, ir Kameronas – palaidūnas, kuris pats nesupranta, ko nori iš gyvenimo. Tačiau veikėjų likimai ima keistis, kai Tuvė įsidarbina akvariume ir ten susipažįsta su Marcelu. O Marcelas – itin protinga būtybė. Jis stebi žmones ir tokiu būdu sužino kone visas jų paslaptis. Ir šiaip, jei gali padėti vienam ar kitam žmogui, kodėl to nepadarius? To Marcelas ir įmasi, perpratęs Tuvės širdies skausmą.
Absoliučiai nuostabi knyga. Skaičiau su pasigėrėjimu, laukiau Marcelo skyrelių – jis čia tarsi koks visažinis pasakotojas mums atskleisdavo tai, ko kiti veikėjai nematė. Ir šiaip, koks jis žaismingas ir kartu rūpestingas veikėjas. Kartais susimąstydavau, kad jau nebėra skirtumo tarp to, kas yra žmogus, o kas – būtybė su čiuptuvais. Tiesiog mėgavausi pasakojimu.
Vis tik neslėpsiu – kai pamačiau, kad knygos veikėjas, aštuonkojis, suraukiau kaktą. Sakau, duosiu knygai šansą, bet nesitikėjau nieko ypatingo. Tai dar kartą patvirtina faktą, kad knygoms nuostatos geriau neturėti.
Taip pat labai patiko ir faktai, kuriuos sužinojau apie vandenyno pasaulį, aštuonkojų ypatybes. O visa tai puikiai atsvėrė tiesiog gyvenimiškas pasakojimas apie sielvartą, nežinią ir ilgesį. Turbūt visada buvau tos pačios nuomonės – nežinoti, kas nutiko, visada yra baisiau, nei sužinoti, kad brangus žmogus mirė. Gyventi su viltimi kartais nėra blogai, tačiau neigimas ir kaltė ėda žmones iš vidaus. Tokia yra nežinomybės kaina.
Jautrus, spalvingas romanas. Čia ir daug jautrių temų, ir juokingų nutikimų netrūko. Marcelo išdaigos prajuokindavo, o jo nusiteikimas išspręsti kitų problemas visą laiką tik žavėjo. Džiaugiuosi, kad skaičiau. Pamilau veikėjus, pačią istoriją ir mielai būčiau jos dar neskaičiusi, kad įspūdžius galėčiau pergyventi darsyk.
