Itin mėgstu ramias knygas be didesnių dramų. Kur pateikiamas šeimos gyvenimas, veikėjai tiesiog kapstosi, braidžioja, kartais skęsta, o kitais kartais plūdūriuoja. Kaip ir bet kurio iš mūsų gyvenime – vienas etapas būna lengvesnis, kitas sudėtingesnis. Tai srovė neša, net nereikia irkluoti, tai per seklumas tenka tempti visą valtį su sunkiu bagažu, ir rodos, nepadės niekas. Ir prie viso to, dar saulė plieskia taip, kad atrodo, jog smegenys išsilydys.
Tai knyga, kurioje pasakojama apie Morisonų šeimą. Religinga šeima augina keturis vaikus, tačiau nepaisant viso rūpesčio ir dėmesio, vaikai auga emociškai apleisti. Tėvams žuvus avarijoje, du broliai ir dvi seserys lieka vieni ir turi kažkaip išgyventi atšiauriame pasaulyje.
Skaudus romanas. Man visada atrodė, kad sunkūs išgyvenimai turėtų artimus žmones surišti stipriau, juos suartinti. O tada nutinka priešingai – tarsi gėdos jausmas, kaltė, slogūs prisiminimai susiplaka į tokį kokteilį, kad nebegali nei į akis pažiūrėti kadaise rūpėjusiems žmonėms, nei galiausiai nori tą daryti. Ir man visada atrodė, kad kaip, kaip galima pasirinkti nebebūti, nebendrauti, nenorėti ryšio su pačiais artimiausiais ir brangiausiais. Ką tokio turi padaryti ar išgyventi, kad atsisakytum šeimos? Ir štai, nutinka gyvenimas, kuris tarsi atgręžia į veidrodį ir pateikia visus atsakymus ir paaiškinimus tiesiai šviesiai. Ir tuomet nei romanuose, nei knygose sutinkamos tokios situacijos man klausimų nebekelia. Tik į paviršių išmeta skaudulius ir prisiminimus, kuriuos visai mielai pakasčiau ten, kur niekas nerastų.
Šis pasakojimas apie ryšius, apie santykius, apie gedulą ir begales kitų jausmų. Ir apie tai, kaip kartais mes patys to nenorėdami susikomplikuojame sau ir kitiems gyvenimus. Kai prisigalvojame nebūtų dalykų ir nešamės tą akmenį ant kupros, kol imame klupti. Stojamės, vėl klumpame. O gal kartais tiesiog reikėtų tą akmenį nusimesti ir paklausti savęs nuoširdžiai: ar aš iš tiesų dėl to esu kaltas?
Nors skaitant labai patiko, pamėgau veikėjus, istorija pasirodė girdėta ir matyta. Ir ne kartą. Priminė romanus „Mes pradedame nuo pabaigos“, „Ten, kur gieda vėžiai“, „Audros dukra“. Jei patiko kuris nors iš jų, tikrai patiks ir „Varnų ežeras“.
Leidyklos dovana.
