Negrožinę literatūrą skaitau retai, prisipažįstu. O ši knyga namuose gulėjo jau kurį laiką. Pradėjau skaityti ir ėmė dalykai lįsti kaip ylos iš maišo, vertis akys, po to griebiausi kitos knygos ir gavau daug atsakymų apie savo gyvenimą. Kartais gi tiesiog tereikia, kad viskas sukristų į savo vietas. Bet apie viską vėliau ir jau kitoje apžvalgoje.
Autorės šioje knygoje pasakoja mums apie nusikaltėlius. Jų bandymus reabilituotis, apie jų mėginimą stotis ant kojų. Kompetetinga teismo psichiatrė ir psichoterapeutė vedžioja mus po tų žmonių vidinius pasaulius, į kuriuos turbūt nė vienas nenorėtume patekti. Ji pateikia istorijas apie smurtą, jo priežastis, apie nelaimes, apie stingdantį visą kūną kaltės jausmą – arba priešingai – jokios atgailos neturėjimą. Ji pasakoja, dalinasi, paaiškina, tačiau neteisina baisių poelgių.
Vis tik kelis kartus skaitant šią knygą užčiuopti pateisinimo gijas man pavyko. Ir nesu tikra, ką apie tai manyti. Mano idealaus, utopinio pasaulio versijoje žmonės, kuriuos sužeidžia vaikystėje, eina į terapiją, o ne toliau kankina kitus. Mano utopiniame pasaulyje ko gero apskritai nusikaltimų nebūtų. Tačiau viskas taip paprastai neveikia. Kažkur visai neseniai skaičiau apie eksperimentą su pelėmis, kai jas suleido į vieną erdvę, jos visos draugiškai sugyveno, o vėliau skerstis ėmė tiesiog… iš nuobodulio. Joms nereikėjo kovoti dėl išlikimo, dėl maisto, dėl gerbūvio, tad neturėdamos ką veikti ėmė naikinti vienos kitas. Tad kodėl žmonės skriaudžia vieni kitus? Nes jaučiasi nuskriausti, trūksta dėmesio, traumos kyla į paviršių per kenkimą kitiems? Vis tik nujaučiu, kad čia gali būti vištos ir kiaušinio vertas klausimas.
Ir nepaisant tos atjautos, man patiko autorės mintys. Man visada įdomu, kai kažkas geba argumentuotai pateikti informaciją ir iš kitos pusės. Kai gali pabūti skiringose barikados pusėse. Nes kartais būtent tai leidžia mums neužsisukti smerkimo, teisimo ar kaltinimų rate. Galima teisti, smerkti, tai an pačiai yra lengva, tačiau dažnu atveju veiksmai turi priežastis. Ir dar dažniau, jos nebūna nei lengvai paaiškinamos, nei greit užčiuopiamos. Kad ir kaip banaliai nuskambės – autorė tikrai parodo, kad dažnu atveju nebuvę kito žmogaus vietoje mes niekaip negalėsime suprasti, ką jis jaučia, kas išprovokuoja vienokį ar kitokį elgesį. Ir tam tikrais kartais aš manau, kad gal ir gerai. Vilktis monstrų kailio nenorėčiau, net jei atsakymai ir vilioja.
Šioje studijoje autorės kalba ir apie biurokratiją, apie popierizmus, finansavimo trūkumą, o suvis labiausiai – apie žmonių abejingumą. Kaip blogas žmogus gali atsistoti ant kojų, jei nuo jo nusisuka absoliučiai visi?
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
