Ajajai, kaip mane įsuko šitoji serija. Nesu tikra, ar čia reikia tokios didelės apimties romanų, nes kaip ir visada, pasikalbėjus bent pusė problemų išsispręstų, tačiau nepaisant šito, mėgaujuosi skaitydama ir to neneigiu: pati paauglystėje nesusidūriau su panašiais dalykais. Bet gal ir gerai, kad taip, nes kai kas, ką kuria ir aprašo Walsh, yra tiesiog per daug žiaurūs ir neteisingi. Joks paauglys, ar tiesiog žmogus neturėtų pergyventi kai kurių čia aprašomų patirčių.
Antrojoje dalyje toliau skaitome apie Džonio Kavanago ir Šanon Linč meilę. Jis – traumuotas regbio žaidėjas; ji – sudėtingomis aplinkybėmis auganti jauna mergina. Ir šioje dalyje jų likimas tikrai negaili, papurto, sukrato ir priverčia persvarstyti visas savo vertybes ir patikrina jų jausmų stiprumą ne kartą ir net ne du.
Pykstu. Pykstu ant visų moterų, kurios renkasi vyrus, o ne vaikus. Kurios taikstosi su smurtu. O tada tą smurtą leidžia naudoti prieš silpnesnius. Žiauriai, klaikiai pykstu. Nes toks nieko nedarymas, pasidavimas, užmerktos akys prieš žiaurius dalykus irgi yra tam tikra smurto forma. Suvokiu, kad idealių šeimų nebūna, kad visi vienu ar kitu metu kovoja su tam tikrais demonais, tačiau mano subjektyvia nuomone, čia buvo peržengtos visos įmanomos sveiko proto ribos. Ir ta akimirka, kai įvyko TAS įvykis, man buvo tokia nuspėjama, tokia tikėtina, kad net nespėjau jautriau sureaguoti. Tiesiog kažkur viduje žinojau, kad baigsis blogai, labai labai blogai, tik dar bandžiau su savo nuojauta derėtis, nes po galais, kiek gi galima skriausti niekuo nenusidėjusius vaikus.
Mane labai žavėjo Džonio tėvai. Ypač mama. Tiesiog fantastiška moteris. Būdama panašiose aplinkybėse elgčiausi visiškai taip pat. meilė, rūpestis, atsidavimas – viskas, ko Šanon negavo iš savo tėvų, gavo kitur. Ir būtent šie momentai mane graudino ir jaudino. Kai beviltiškas situacijas pataiso paprasčiausias žmogiškumas ir jautrumas. Tokie žmonės ir turėtų būti vieni kitiems. Labai to norėčiau, bet…
Jautri antroji dalis. Bet tikrai manau, kad ir jos reikėjo. Negalėjo viskas likti tiesiog kaboti ore. Ir, be abejonės, lauksiu kitų dalių, nes veikėjai atrodo nepaprastai įdomūs, nekantrauju su jais susipažinti artimiau.
Leidyklos dovana.
