Nenumanau, kaip parašyti apie šią psichologinę knygą be
asmeniškumų. Dar vis neatsigaunu. Nenoriu skambėti kaip vienas iš
tų nušvitusių žmonių, kurie perskaitę knygą teigia radę
atsakymus į visus gyvenimo klausimus. Ne, taip nenutiko. Bet aš
gavau paaiškinimus, kodėl mane vis lydi vienokie ar kitokie
nutikimai, kodėl aš jaučiuosi taip, kaip jaučiuosi. Kodėl
dinamika artimoje aplinkoje gali daryti tokią didžiulę įtaką,
jog gyveni ir nesuvoki, kad turėtų (ir galėtų) būti kitaip?
Kodėl jauti, viduje kažkur jauti, kad kažkas čia ne taip ir metai
iš metų nerandi atsakymų? Kodėl aš nuolat teisinuosi? Kodėl aš
nuolat atsiprašau, nors nesijaučiu dėl kažko kalta? Kodėl aš
iki šiol ne visada sugebu išreikšti savo paprasčiausius
poreikius? Tokių pusiau retorinių klausimų sąrašą galėčiau
tęsti per kelis lapus...
Skaičiau
šią knygą ir ties kone kiekvienu punktu norėjau dėti varneles,
kaip viskas sutapo ir sukrito į vietas. Ir, po paraliais, gyvenu 34
metus, nesu kvaila, daug kuo domiuosi, stebiu, ir tik dabar pamačiau
skaudžią realybę ir tikrąjį vaizdą. Tarsi iš tiesų būtų į
akis pučiama migla, o dabar kažkas įvyko, kad ji staigiai, per
kelias dienas prasisklaidė.
Esu kalbėjusi apie ribas ne kartą. Po pastarųjų mėnesių terapijoje supratau, kad būtent ribų brėžimas gyvenime gali užtikrinti geresnę savijautą visomis prasmėmis. Bet lygiai taip pat, nubrėžus ribas tapsi nepatogus, blogas, kaltas ir visoks kitoks tiems, kurie neteks kontrolės prieš tave. Ir žinote ką? Man tinka. Aš renkuosi save. Aš ne koks televizorius, kad mane pulteliu kažkas reguliuotų.
Ši knyga nemoko mūsų, kaip pakeisti narcizus. Kaip juos pagydyti. Kodėl? Nes tai yra neįmanoma. Ši knyga fantastiškai paaiškina jų veikimo būdus, jų manipuliacijų taktikas, jų gebėjimą kitą priversti jaustis kaltu, blogu. Ši knyga pasakoja apie šeimų modelius, apie tai, kaip narcizai „išsirūšiuoja“ šeimos narius ir jiems diriguoja visą gyvenimą.
Verta skaityti, jei jaučiasi, kad kažkas santykiuose ne taip. Verta skaityti, jei gyveni nuolatinėje įtampoje, nerime, skausmuose (o gal lydi visas pilnas paketas), o atsakymų, kodėl taip yra, nerandi. Labai norėčiau, kad ši knyga man į rankas būtų patekusi prieš kokių 15-16 metų. Vis tik negaliu žengti toliau galvodama tik apie apie tai, „kas būtų, jeigu būtų“, stengiuosi paleisti, ir suvokiu, kad geriau vėliau nei niekada gauti atsakymus. O tada judėti į priekį. Ir ko gero, nusimetus grandines.
Susitikime instagrame:
