Sidnę išduoda vaikinas, o atsistoti ant kojų padeda keistas kaimynas Ridžas. Iš pradžių - žvilgsniais ir gitaros brazginimu, po to šiltais jausmais. Vis tik vienas iš jų neturėtų kitam jausti tokių jausmų, ir tai komplikuoja jų gyvenimus.
Man patinka, kaip pagaliau rašo Hoover. Dažniausiai man patinka ir jos užkabinamos temos, bet šis romanas, po perkūnais, mane suerzino. Nemėgstu, kai santykiai statomi ant kitų žmonių laimės. Aš neradau čia savyje noro kažką romantizuoti. Niekaip. Jauti, kad ne tavo - paleisk. Tiesiog leisk kitam žmogui eiti ir būti ten, kur jausis geriau. Iš pradžių skaudės, tačiau gyventi abejonėse ir netikrume skauda kur kas labiau.
Neįtikino manęs šis romanas. Truputį dėl to liūdna, nes gal tiesiog viduje kažką išjudino. Gal priminė, o gal tiesiog parodė, kokio santykio aš nieku gyvu nenorėčiau. Nenorėčiau nei apgaulės, nei gailesčio, nei jau įsipareigojusio žmogaus.
Romanas lengvas, kaip ir kiti Hoover darbai, puslapiai verčiasi raketos greičiu. Bet jis paklibino mano moralinio kompaso rodyklę. Į tą šaltesnę pusę. Kone visos Hoover knygos man paliko jaukų įspūdį, tačiau šioji prasilenkia su mano vertybėmis.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
.jpg)