Šis rašytojas man yra apie kokybę. Ir apie tai, kaip vienas žmogus geba parašyti tokias skirtingas istorijas. Kiekviena jo knyga, tarsi loterijos kamuoliukas – nežinai, kuri spalva kaskart iškris. Taip ir čia – galbūt gausi lyrišką istoriją, galbūt kažką, kupiną įtampos ir paslapčių. O galbūt romanas paliks daugiau neatsakytų klausimų, nei aiškių atomazgų?
Japonė Ecuko vis keliauja prisiminimais: apie nusižudžiusią dukterį, galiausiai, apie po karo sutiktą moterį Nagasakyje – Sačiko. Ecuko prisimena keistą draugę ir dar neįprastesnę jų draugystę.
Seklus, klampus romanas. Pasakoma mažai, daugiau tarp eilučių. Kapoti dialogai, tokie visiškai japoniški, kas skaitę daugiau šios šalies literatūros – supras apie ką aš. Ir vis tiek malonu skaityti, tekstas tiesiog teka, bėga, tarsi upė. Tai romanas apie moteris, apie jų ryšį. Apie to ryšio magiją, apie mamų ir dukrų ryšį, kad ir koks jis kartais bebūtų sudėtingas.
Atmintis yra intriguojanti žmogaus dalis. Kartais ji veikia idealiai, kartais verčia mus keliauti po prisiminimus, kuriuos jau seniai manėmės pamiršę. O dar kitais kartais ji atsiminimais žaidžia tarsi mažas vaikas – ne viskas sukrenta į teisingas vietas, kai kurios detalės pasimeta arba yra pakeičiamos neteisingomis. Laikas ir perspektyva kai kuriuos dalykus sujaukia. Kaltės jausmas iškelia į paviršių vieną, o antrą nugramzdina. Galbūt kartais daug kas priklauso ir nuo aplinkybių – kvapas, muzika, dar kokia nors itin buitiška smulkmena gali iškelti ką nors ypatingo ir brangaus, kad net norėsis aiktelėti.
Debiutinis Ishiguro romanas, kuris mums demonstruoja, koks didingas rašytojas iš jo išaugs. Kuris mums rodo, kaip autorius valdo plunksną ir koks talentingas yra. Vis tik nesu įsitikinusi, jog supratau, ką šįkart autorius norėjo mums pasakyti. Kokią žinutę perduoti. Nepaisant to, mistika ir atmosfera nemažai ką atpirko.
Susitikime instagrame:
https://www.instagram.com/gretosknygos.lt/
