1916 metais Svenas susikrauna daiktus ir išvyksta iš Stokholmo. Vyras palieka miestą ir iškeliauja į tokią Svalbardo salą Arkties vandenyne, kur įsidarbina anglių kasykloje. Tačiau ne viskas ten klostosi gerai - jauną vyrą nesugrįžtamai sužaloja tragedijos kasykloje metu. Šventas jaučiasi atstumtas ir lieka gyventi atsiskyręs Arktyje.
Knygos, alsuojančios skandinaviška ramybę visada pasiekia mano radarą. Ir dažnu atveju įsuka ir pakeri. Šis kartas buvo ne išimtis. Net nežinau, ko tikėjausi iš šios knygos, tačiau kartais nerti į istorijas be didesnių lūkesčių gali būti didžiulė dovana.
Žinau, kaip blogai galima jaustis, kai kiti žmonės tavęs gaili, tačiau ir pati Sveno gailėjau. Puikiai suvokiau jo pasirinkimus, sprendimus, bet dėl to gailestis tikrai neqpmažėjo. Juk tik labai stipriai sužeistas žmogus gali rinktis tokią stingdančią vienatvę. Galėtume jį vadinti stipriu, tik kaži ar visada toji stiprybė yra privalumas?
Būti atstumtam jų yra sunku. Bet ne ką lengviau ir pačiam atsitraukti nuo visuomenės, kad ir kaip save įtikinėtum, jog ir tau, ir kitiems dėl to geriau.
Humoras! Kiek čia jo daug! Kartais juokas pro ašaras. Kitais kartais - smagūs nutikimai. Šioje knygoje viskas vietoje ir laiku. Kiekvienas juokelis tvirtai įsipina į autoriaus audžiamą raštą ir tik pagyvina šią istoriją.
O kur dar Sveno dukterėčia Helga, verta atskirų pagyrų. Užsispyrusi, nusiteikusi viską padaryti taip, kaip jai norisi. Buvo gera Sveną matyti nebe vieną. Visą laiką skaitant to jam ir linkėjau: norėjau kad jo ramybė būtų pasirinkta, o ne aplinkybių nulemta.
Nuostabus romanas. Apie gamtą, jos galią, apie atšiaurų kraštą ir beribį žmogiškumą. Ir apie vienatvę, kuri gali būti pražūtinga, bet gali ir išgelbėti.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
.jpg)