Fernė ir Vilas susipažįsta atsitiktinai. Jis Fernę įtraukia į meninę avantiūrą, o ji pasiūlo jam kartu praleisti visą dieną apžiūrint miestą ir kalną nuotykių. Jauni žmonės netrunka suprasti sukūrę stiprų ryšį ir pasižada susitikti netrukus. Tačiau gyvenimas turi planų ir laikas užsitęsia iki... 9 metų. Fernė skęsta darbuose ir gedule po mamos mirties, o Vilas, paleidęs menus ir tapęs karjeristu.
Šitas romanas - vienas iš tų šiltų, jaukių kūrinių. Logikos kartais trūksta, motyvai ne visada įtikina, bet vis tiek skaitai tokias knygas su šypsena ir geromis emocijomis. Lauki laimingos pabaigos, ir net neabejoji, kad tokios sulauksi. Tokie romanai - tai komfortas. Saugumas. Poilsis ir paguoda. Arba idealus skaitinys atostogoms, kai smegenys tiesiog prašosi kažko lengvo.
Ir ak tiek kitų mums primetami lūkesčiai. Būk tuo, eik ten, rinkis aną. Ypač baisu, kai taip nutinka jauniems žmonėms: pats nežinai, ko nori gyvenime, o kiti nusprendžia už tave. Ir dažnu atveju tie sprendimai būna dideli, turintys daug įtakos ateičiai. Nemažai šito radau šiame romane.
Vis tik Vilas, kaip personažas, mane truputį suerzino. Suvokiu, kad tuomet jaunystėje jo priimti sprendimai buvo nebrandos ir baimių pasekmė. Vis tik labai norėčiau romanuose gerokai rečiau sutikti pirmu smuiku grojantį Nesikalbėjimą.
Pasikartosiu - jauki, šilta knyga. Pirma jos pusė, o ypač Vilo ir Fernės pažintis ir praleistas laikas paliko labai gražų įspūdį. Ir patiko kur kas labiau, nei likusi romano dalis. Bet vis tiek - nei jaukumo, nei šilumos šioje knygoje nestigo.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
.jpg)